Linksmosios pėdutės

Nežinau kaip jums, bet man gražiausias metų laikas yra žiema. Tai tarsi juodai balta fotografija. Koks kontrastas, kokios išraiškingos detalės, kiek atspindžių! O dar tas sniego gurgždėjimas po kojomis. Meditacinė muzika mano ausims.

Žiema priverčia judėti. Tas jausmas, kai leidiesi su slidėmis ar lenta nuo kalno bekele, ten kur vėjas sunešė cukraus vatos pusnis, jautiesi toks lengvas ir toks laisvas.

Žiemą kontrastai išties įspūdingi, ypač demarkacinė riba tarp gyvo ir negyvo.

Nors pas mus žiema net neįsibėgėjo, bet su pirmuoju sniegu priėmimo skyriuje pasirodė pirmieji baltieji klajūnai. Klajūnai jie dėl to, kad migruoja nuo vieno prekybcentrio iki kito prašydami 20 ar 50ct, daugiau – nedrįsta, nes retas, kuris susimils duoti. Apšepusiems ir murziniems migrantams (emigrantai, ramiai!), tamsoje sunkiai atskiriamiems nuo  chupakabros, ateina sunkus metas. Negali jie kaip meškos žiemos miegu užmigti, nes pilvas urzgia, maitintis reikia skysta duona kasdienine. Dažniausiai jie migruoja nedideliais būriais, klampodami per suplūktą sniegą, o pasiekę mirksinčių lempų nušviestą prekybos centrą it piligrimystės stotelę, ištiesia tirtančią ranką. Matau juos ten ir matau juos čia, priėmimo skyriuje, atvežtus GMP sušilti. Vieni, dar tą patį vakarą, atgavę gyvo žmogaus spalvą grįš tęsti nebaigtų darbų, nes gi penkmečio planas – nė dienos blaivios, kiti pasiliks ilgėliau.

Būna, draugystės bambalio vilkelis taip įsisuka, kad ima ir išsiderina vidinis kompasas, paveda autopilotas ir nebesupranta žmogus, kur jo urvas meiliai vadinamas namais. O kojos tokios sunkios, o žemė taip arti, o pusnis tokia minkšta… Filmo juostelė nutrūksta, lieka tik foninis triukšmas ir kažkur tolumoje aidu atkartojami sirenų, pulsoksimetro pypsėjimo bei ringerio lašų kapsėjimo garso specialieji efektai. Sugrįžęs vis dar mirguliuojantis vaizdas nedžiugina, ypač kai paaiškėja, jog pirštai, o neretai ir kojos liko ten, kur gulėjai – guminiuose batuose purvinam pakelės griovio sniege. Viskas, kas liko tau – šalti, pajuodę, negyvi stagarai, tarsi vieniši kiečiai apsnigtame lauke. Šios pagirios bus sunkesnės nei įprastai.

Žiemos kontrastai ryškūs, ypač tarp gyvo ir negyvo.

Jei matote sniege gulintį nuvargėlį, nepraeikite pro šalį, ištieskite pagalbos ranką, na bent jau pakvieskite pagalbą #112.

Per šias Kalėdas reikės aplankyti “kaimynus” prie gretimo konteinerio su vilnonėmis kojinėmis, tegul šventė nusileidžia ir į kiemo šiukšlių konteinerį.

#ciniškas #chirurgas #linksmosiospėdutės #žiema #vilnonėskojinės 112

Reklama

5 komentarai “Linksmosios pėdutės

  1. Gal galit parašyti čia straipsnį apie skiepus. Labai žiauriai užknisa, kai puola liaudies medicinos pasekėjai, kurie sugeba pagydyti autoimunines ligas, minčių galia pakeisdami genų kodus, aiškindami apie skiepų “žalą“. Taip būtų patogu – iškyla diskusija ir tik op! Jūsų straipsnio linka imetam ir diskusija baigta 😀

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s