Kodėl nereikia būti gydytoju arba tamsioji medicinos pusė, apie kurią niekas nekalba

Kažkaip visada knieti įlįsti į dūšią, pažvelgti į užkuliusius, pamatyti nepavykusius kadrus ir tai, ką bandoma paslėpti, maskuoti ar užtušuoti. Kapstymasis it vištoms ant mėšlo krūvos daugeliui sukelia malonumą.
Turiu draugą, kuris ne tik morališkai prisideda prie “Ciniško chirurgo” veiklos, bet ir pats yra jo dalis. Bičiulis nuolat mane padrąsina, pakritikuoja ir užveda ant kelio. Kažkada jis atsiuntė tekstą: ilgą ir sunkų kaip Sizifo akmuo. Manau atėjo laikas ir jam.

donoharm-poster-large
http://www.donoharmfilm.com/

“Su Audriumi susipažinome studijų metais. Jis buvo atletiškas, kiek aukštesnis už mane, tamsiai žalių akių, visuomet dėvėdavo juodus akinius apvaliais stiklais. Valiūkiškai susivėlę rudi plaukai ir žurnalo viršelio verta ideali šypsena. Tikras merginų magnetas. Gerai išauklėtas, galantiškas, paslaugus, kartais gal net kiek ir per daug.
Pirmame kurse susidūriau su adaptacijos universitete problemomis, be to, mokslai pasirodė sunkesni nei aš galvojau. Ir išvis, gal ne jie man tuo metu rūpėjo. Žinot, pirmi studentavimo metai, laisvės pojūtis ir tiek daug visko dar nepatirta. Pirmi vakarėliai, pirmos stiprios pagirios, pirma cigaretė ir visi kiti pirmi kartai, kurie tuo metu mano gyvenimą spalvino ryškiausiomis spalvomis. Audriaus tikslai buvo visai kitokie: jis atėjo mokytis, daug mokytis ir mokytis gerai. Be to, jo tėvai medikai su dideliais lūkesčiais ir dar didesnėmis ambicijomis. “Turi gerai mokytis” – buvo mano draugo pareiga. Dėl mūsų skirtingų prioritetų tapome puikia komanda. Aš jam parodžiau puikiausius barus, kuriuose kainos nedraskė studentui kišenės, o mano draugas mainais padėdavo ruoštis koliams ir egzams.
Bėgo metai, tačiau geriausiais draugais netapome. Jis visada buvo labai uždaras. Jei norėdavau pakapstyti giliau, Audrius staiga arba pakeisdavo temą, arba atsakydavo, kad šiuo metu apie tai nenorįs kalbėtis. Aš dėl to labai nepergyvenau, gal net šiek tiek džiaugiausi, nes niekada su juo nesijaučiau apkrautas svetimomis bėdomis. Be to, jam susiradus merginą, vėliau tapusia jo žmona, mes natūraliai atitolome, mažiau bendravom ir galiausiai kiekvienas pasukome savo keliais.
Gyvenimas tiek man, tiek mano bičiuliui klojosi visai neprastai. Nežinau, apie ką svajodavot jūs savo studijų metais, bet mes, medikai, nuo pat pirmos dienos perlipus universiteto slenkstį, galvoje dėliojamės planus ir vaizdinius, kokiais gi gydytojais norime būti. Jokie egzotiški planai galvoj nevirė, aš, žinoma, norėjau tapti chirurgu, o Audrius – anesteziologu. Taip reikalai susidėliojo, kad įdėtos pastangos studijų metais, buvo tiesiogiai proporcingos rezultatui. Laimingai pasiekėme savo tikslų. O toliau darbas, darbas ir dar kartą darbas…
Paskutinį kartą mačiau Audrių praėjus keleriems metams po studijų. Susitikome visiškai atsitiktinai viename prekybos centre. Buvo kaip tik Kalėdų apsipirkinėjimo įkarštis, todėl tikras stebuklas, kad tokioje minioje žmonių susidūrėme vos ne kaktomuša. Apsikeitėme šabloniniais klausimais.
– “Kaiptu”, “kątu”, “kasgero”? – išpyškinau. Jis buvo kaip visada labai lakoniškas, į klausimus atsakinėjo abstrakčiai ir labai aiškiai.
– Klausyk, žinau neblogą vietelę netoliese. Eime išlenksim po bokalą, pažaisim biliardą, prisiminsime studentavimo laikus – pasiūliau senam draugui. Jis šiek tiek pamąstęs, o vėliau atsiklausęs žmonos – sutiko.
Buvo linksma. Prisiminėm gerus laikus, daug juokėmės, atrodo niekas nepakito per tiek metų – aš daug šnekėjau, o jis daug klausėsi ir šypsojosi savo idealia šypsena. Nepastebėjau nieko neįprasto. Bendravom kaip bendravę. Atsisveikindami apsikabinome.
– Tai iki greito! Nepaskęsk budėjimuose, – tariau aš. Jis tik kažką sumurmėjo, nusišypsojo, nueidamas pamojo ranka ir tai buvo paskutinis kartas, kada aš jį temačiau.
Audrių rado savo kabinete “miegantį” ant kušetės. Atraitota rankove, su švirkštu venoje. Fentanilis. Maždaug 80 kartų stipresnis sintetinis opioidas už patį morfiną. Jei reikėtų paaiškinti kas yra morfinas, pacituočiau vieną dėstytoją ir nuostabų gydytoją – “tai medžiaga, kurią pavartojęs jautiesi kaip gulėdamas ant debesų, nors iš tikrųjų voliojiesi savo vėmaluose”. Net nekyla abejonės, kad mano kolega žinojo, ką daro. Būdamas anesteziologu tikrai nesupainiosi terapinės dozės su mirtina injekcija. Jokių gręsiančios savižudybės ženklų nemačiau nei aš, nei jo žmona, nei kolegos. Juk šypsena buvo jo vizitinė kortelė. Dieve, kaip man gėda, nors pats esu medikas, tačiau psichikos sveikata man tokia nepažįstama. Ir tik dabar atgimsta dėstytos psichiatrijos ciklo paskaitos apie savižudybes, slaptą depresiją, jos veidus ir atspalvius. Niekad rimtai į tai nežiūrėjau ir visada atrodė, kad šios problemos yra kažkur toli ir manęs niekada nepalies. Pasirodo tai yra daug arčiau, nei mes galime pagalvoti.
Audriaus ir begalės kitų kentėjusių nuo šios ligos, nesugrąžinsiu. Bet kažkam reikia apie tai kalbėti, ypač nepatogiomis temomis ir ne tik rugsėjo 10-ąją. Mes visi per dažnai nurašome artėjančios krizės ženklus stresui, nuovargiui, charakterio subtilybėms. Iki bedugnės atbrailos kelias ilgas ir vingiuotas, trunka ne vieną dieną, o the point of no return yra tik bedugnės apačioje. Psichikos ligų stigmatizavimas visuomenėje, problemos neigimas ir trumpalaikis dėmesys, kai kažkas jau įvyksta, priverčia žmones slėptis, užsidaryti kiaute ar puoštis dirbtine mėšlungio rakinama šypsena.
Beje, medikai yra vienoje didžiausių savižudybių rizikos grupių tarp visų profesijų, o ypač anesteziologai.
https://www.webmd.com/mental-health/news/20180508/doctors-suicide-rate-highest-of-any-profession?fbclid=IwAR2HPR1I1T56cBCq5C8L345ko5yWil5I_Bmgh7JZY2CIewMZ5hurS5JpvjI#1, https://www.dailymail.co.uk/health/article-5792735/Suicide-rate-doctors-highest-profession-DOUBLE-general-population.html)

biggest_suicide_rate_by_profession
Susidūrę su psichinės sveikatos problemomis, dėl įvairių motyvų, mes esame linkę jas ignoruoti.
https://emedicine.medscape.com/article/806779-overview?fbclid=IwAR1E8CsUpdZJSI5q0AA_4ag0ziC_QxF_xVia3Fj4qgzlyPa9fdcE173cx0U#a2
Mes kasdien vaikštome skustuvo ašmenimis, klystame, stojamės, einame toliau. Bet kiekviena klaida vyniojasi aplink kaklą, vis labiau verždama, kol ima trūkti oro. Krūvis toks, kad žiopčioji kaip išmesta žuvis ant kranto, vartydamas dideles bejausmes akis, vildamasis, kad sekanti banga, jau tikrai tave pasieks. Dažnas ieško išganymo alkoholyje, kiti – tunelio gale.
Depresija susirgti gali kiekvienas, bet niekas neturėtų peržengti ribos, kai grįžti jau nebegalima. Mūsų visų pareiga pastebėti, kalbėti ir nustoti gėdytis.
Linkiu girdinčių ne tik ausų, bet ir širdžių. Ne tik išgirskime, bet ir išklausykime.”

#ciniškas #chirurgas #DoNoHarm

Reklama

Vienas komentaras “Kodėl nereikia būti gydytoju arba tamsioji medicinos pusė, apie kurią niekas nekalba

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s