Šiek tiek Small minds

sad-doctor

Great minds discuss ideas

Average minds discuss events

Small minds discuss people?

Eleanor Roosevelt

Paskutinius kelis mėnesius buvo stebimas “medicininės“ informacijos badas, todėl į susidariusį vakuumą ėmė dardėti iš degtuko priskaldytų malkų vežimai ir trolių tempiami mėšlini karučiai. Vienuose tekstuose galima rasti tiesos, kiti patys paskendo kritikos jūroje ir buvo nunešti Facebuko feede tarsi srutos kanalizacijos vamzdžiu. Daugumą tų tekstų perskaičiau, perskaičiau ir tai, kas po jais. Komentarai kaip visada negailestingi: sulaužyti, užkasti, apspjauti. Bet ką? Kaip tai ką, o gi priėmimo gydytoją. Taip Linčo teismas dar gyvas mumyse. Ir ritasi viena per kitą, tarsi lenktyniaudamos Baltijos bangos, siaubo istorijos: apie nuplyšusias ausis, įpjautus pirštus, radiologus – svingerius ir suknežintas kaukoles bei gauruotą priėmimo chirurgą BONEBREAKER atvėpusiomis kišenėmis, kuris plikomis rankomis atstatinėja lūžusius kaulus arba juos laužo (priklauso nuo sumos).

Dėl paskutinės istorijos, kuri iš tiesų labai gerai parašyta, turėčiau ir savų pastebėjimų. Viskas, kas toliau išdėstyta yra tik prielaida, mano nesveikos fantazijos vaisius, bet tebūnie.

Penktadienio vakaras Palangoje ir mes su draugais sumąstėm gerai patoosint. Įkalėm po vieną ar du (toliau jau niekas nebeskaičiavo) ir ėmėm ieškoti nuotykių mieste, kur suvažiuoja rinktinė publika iš visos Lietuvos. Neilgai trukus juos radome. Žodis po žodžio ir Taken 3 tapo kūnu. Kol bandžiau pabaigti Bostono krabą, netikėtai mano galva pačiupo kažkieno NIKE kedus. Akyse sukosi didieji Grįžulo ratai, apsipyliau barščiais, o nosis tapo panaši į Mike Tyson. „Blet lūžo!“ – suklykiau. Teko važiuoti į Klaipėdos universitetinę ligoninę. Pasirodo priėmimo skyriuje vyksta ne ką mažesnis toosas nei Basanavičiaus gatvėje. Pagaliau sulaukęs savo eilės, prikruvinęs pilną Tempo vienkartinių servetėlių pakelį užėjau į kabinetą. Gana rišliai papasakojau, kas nutiko. Kandangi trauma muštynių metu, iškart paėmė kraujo alkoholio kiekiui nustatyti ir nusiuntė pasidaryti rentgeno nuotraukos. Šiaip sąmonės praradęs nebuvau, (bet jei reiks pasakysiu kitaip), bet rentgeno nuotraukoje iš nosikaulių buvo galima dėlioti Puzzle, todėl nukreipė pas LOR. Loristas įvertinęs, kad mano „narkozės“ lygis vis dar yra pakankamas, nusprendė reponuoti nosį vietoje. (Čia reiktų priminti istoriją, kad iki eterio, operacijas darydavo alkoholio nejautroje – mano pastaba). Žodžiu, išleido gydytis ambulatoriškai įbrukę popiergalį. 99% ant išrašo būna parašyta – „būklei pablogėjus, kreiptis pakartotinai nedelsiant“, bet gi PENKTADIENIS! Todėl su chebra grįžom ten, kur sustojom. Dar porą dienų patoosinom, pasivartėm pliaže, pačilinom saulės voniose. Pats grįžau namo. Kai jau supratau, kad galva svaigsta ne dėl promilių, nuvariau į Lazdynus. Naktį. Nes, nu blet tik dabar supratau, kad prieš kelias paras įvykęs nesusipratimas vasaros sostinėje tikrai prie gero neprives. Kantriai laukiau priėmime, bet kiek gi galima. Ėmiau visus strointi, pradedant slaugytoja, gaunančią minimumą (normalūs, išsilavinę žmonės (kaip aš), tiesiog už tiek nedirba, dirba tik lochai), nes kol neparodai, kas čia vierchas, tai nieko ir nebus. Pakvietė neurochirurgą, kuris šiaip nichujutki nieko neveikė ir atėjo apsiblausęs, ryškiai iš pūkinio patalo ir kaip geram draugeliui prasitarė, kad ¾ čia atvažiuoja iš neturėjimo ką veikti. Galų gale peršvietė galvą. Gera naujiena, kad smegenų kiek buvo, tiek ir yra, per nosį neišbėgo, bet panašu, kad lūžo kažkas aukščiau nosies, gal akiduobė. Bičiukas baltu chalatu lengviau atsipūtė ir išsiuntė pas veido žandikaulių chirurgus, kuo toliau nuo savęs.

Žalgiryje iškart ėmiau mosuoti neurochirurgo išrašu, kaip Vycka prie Grunvaldo Gediminaičių stulpais, bet nepaėjo, nes be sunkiosios kavalerijos (galvos KT) visiems buvo giliai px. Kam investuoti į medicinos IT, kuriant vieningą radiologinę bazę, jei galima sėsti į mašiną ir nuvažiuoti į Lazdynus pasiimti kompiuterinių vaizdų. Kai jau atvežiau vaizdus, du šaunūs, jauni veido žandikaulių chirurgai nusprendė, kad nėr čia ko tau daugiau baliavoti, mašinom važinėti, davai tave geriau vietoje alaus gėrimo išoperuosim. Šiaip, ant prikolo sudėsim truputuką tauriųjų metalų, kad cypautų metalo detektoriai oro uoste, o dar ir patys pasitreniruosim. Sukirtom rankom. Tai va, šiaip ne taip likau gyvas. O tą chirurgą iš Klaipėdos dabar paduosiu į teismą, dar nežinau dėl ko, bet turbūt dėl to, kad taip reikia.

Jie visi meluoja!

Dr. House.komentaras

Taip, dažnai mes nemokame teisingai komunikuoti, taip, mes kartais padarome klaidų, kurios gali net baigtis mirtimi, bet niekada, kartoju NIEKADA mes nenorime niekam pakenkti. Mus kaltina viskuo ir vadina visaip, o mes tik gūžiamės ir užimam gynybines pozicijas, atstatydami spyglius. Mes ežiai, mintantys šliužais, gyvatėmis ir dvėseliena, ant savo kupros tempdami ne obuolius ir lapus, o nepakeliamą naštą – svetimų žmonių skausmą. Taip, dažnai kritika yra pelnyta, bet dar daugiau tokios, kuri nuo mūsų nepriklauso. Mes liekame kalti dėl sistemos gremėzdiškumo, optimizavimo, taupymo, kompensavimo, ribotų resursų ir piktnaudžiavimo. Mirandos teisė mums negalioja, mes liekame kalti ir dėl atvirumo, kai kiekvienas tavo žodis yra panaudojamas prieš tave. O taip norėtųsi būti lapėmis.

– KAS GALI BŪTI SVARBIAU NEI AŠ? – klausia vieno teksto autorius.

Bent jau didžiajai daliai gydytojų svarbiau NEI AŠ yra PACIENTAS. O aš nebežinau, kas svarbiau man ir ar verta.

Pagarbiai,

Jūsų CChsad-doctor

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s