VI skyrius

Beveik visi istorijos dalyviai ir įvykiai išgalvoti.


 

olivier-valsecchi-photography-time-of-war-nude-art-man-male-photo
Foto pasiskolinta iš OGP

Jau kelias savaites saulė be perstojo kaitino betonines džiungles. Asfaltas burbuliavo, tarsi verdamas smalos katilas šeštame Dantės pragaro rate, o naktį termomentras tyčiojosi žiūrėdamas tiesiai į akis, nė milimetru nemažindamas apsukų. Buvo neįtikėtinai tvanki vasaros naktis.

 

Prie atviro kabineto lango, nušviestas raudonos pilnaties, kaip kokiam Moulin Rouge, stovėjo jaunas chirurgas Adomo kostiumiu, savo vėtrunge bandydamas pagauti nors menkiausią vėjo pūstelėjimą. Kaži ar tokios pradžios jis tikėjosi palikdamas saugias universiteto klinikų sienas. Nesibaigiantis konsultacijų maratonas nepaliko nė vieno sauso siūlo pižamoje, o kiekvienas žingsnis Calvin Klein boxerius pjovė vis giliau į kirkšnis. Pūslėms suplyšus, liko tik atvira, skausminga, kraujuojanti derma. Šaltas dušas išlindus iš operacinės pagelbėjo tik laikinai. Po ranka nei krakmolo, nei pudros nebuvo. Prašyti slaugytojos atvėsinti prišutusius konkolus kažkaip nebūtų buvęs pats galantiškiausias pasiūlymas pasimatymui, tuo labiau, kad jos pačios vos spėjo suktis prie vis naujai guldomų ligonių konvejerio. Todėl idėja, stovėti prie atviro lango laukiant, kol baigsis štilis ir vėjas vėl įtemps bures, atrodė nebloga.

Neilgai trukus, štilis baigėsi – suskambo telefonas. 

– Klausau, – kiek nedrąsiai atsiliepė gydytojas.
– Priėmimas. Turim pacientę su degančiomis krūtimis, – be emocijų išpyškina užtikrintas balsas aname laido gale.
– Atsiprašau, kas dega!? – ar nesupratęs, ar ne taip išgirdęs perklausė chirurgas.
– Krūūtyys! – vos ne paraidžiui pakartojo balsas, kad neliktų nė menkiausios abejonės.
– Kodėl jūs skambinate chirurgui? Čia juk ne gaisrinė! Ir ne akušerijos ginekologijos skyrius. Tai jų darbas, bent pagal sveikatos apsaugos ministro pasirašytą akušerio ginekologo normą V-572. Papus turi žiūrėti jie, – be atsikvėpimo dėstė jaunasis gydytojas demonstruodamas, kad ne tik anatomiją kalė, bet ir suzafoną kažkada yra pūtęs. Dar būtų tęsęs toliau, bet daugybės metų slaugytojos patirtis klausantis įvairaus pobūdžio skundų ir verkšlenimų tiesiog užbaigė niekur nevedantį pokalbį:
-Akušeriai jau žiūrėjo, siunčia jums.

Šiaip, kitomis aplinkybėmis, jis būtų mielai apžiūrėjęs vieną kitą porą papų, bet tą akimirką, kai pilnatis šypsojosi apšviesdama jaunikaičio Grįžulo ratus, padėtas kiekvienas papildomas žingsnis svilino kirkšnis įkaitusia geležimi, dantys griežėsi vienas į kitą, o keiktis rusiškai buvo lengviau nei rišliai dėlioti paguodos žodžius.

– (Sekundinė pauzė) – tuoj pasiimu gesintuvą ir nusileisiu. (Kaip nors).


Įšokęs į dar drėgnas pižamines kelnes gydytojas pamažu, tarsi užpakalyje laikytų granatą su ištrauktu žiedu, nupėdino iki priėmimo. Čia laukė jauna, graži, neseniai pagimdžiusi mergina ir ją atlydėjusi vyresnė ponia. Panelė kiek drovi, tyli, veidas išraudęs, kaktoje iškritusi rasa. Prakaito lašuose lūžinėjo kabineto gelsva lempų šviesa. Termometras rodė arti 39. Dešinioji krūtis paraudusi, palpuojant čiuopiamas kietas infiltratas. Diagnozė aiški. Jaunasis daktaras priėmė sau patogią pozą, atsistojo plačiai pražergęs kojas, kad kuo mažiau trintųsi atviri sensoriniai neuronai, pižama tampriai prigludo prie jo kojų išryškinama visas kūno linijas. Trumpikės liko džiūti kabinete ant palangės.

– Jūsų pyplys nesugeba ištuštinti visos krūties, išgerti tiek pieno, kiek jo pasigamina. Turite jam padėti, – kiek įmanydamas maloniau, pradėjo dėstyti gydytojas, laikydamas silikoninę krūtį delne, bandydamas prisiminti studijų metais girdėtą akušerijos ciklą. 

Vyresnioji ponia buvo elegantiška, pasitempusi, bet šalta ir ne itin maloni persona, priminė gerai dresuotą britų aristokratų skaliką. Ji buvo įsmeigusi žvilgsnį į naujai iškeptą laktostazės specialistą, kartkartėmis nuleisdama akis kiek žemiau, nei padoru. Jaunasis specialistas jausdamas, kad jo konsultacija pereina į antrąjį planą, ėmė įgauti skaisčiai raudoną atspalvį kaip ir šalia stovinti karščiuojanti pacientė, todėl nuo ligos priežasčių akimirksniu peršoko prie gydymo.

– Taigi, svarbiausia pilnai ištuštinti krūtį, – atsargiai žodžius rinko chirurgas, – galima prieš žindymą ją pašildyti, tarkim karštu rankšluosčiu ar vandens šildykle. Šiluma praplečia pieno liaukų latakėlius. Tada duoti kūdikiui žįsti tą krūtį, masažuojant sukietėjimą. – kaip egzaminui, kuriam visai nesiruošė, gydytojas atsakinėjo neblogai. – Jei ji pilnai neištuštinama, reikėtų pabaigti išmelžti likusį pieną, – stabtelėjo, tarsi būtų riebiai nusikeikęs, bet iškart pridūrė, – arba nusitraukti specialiu prietaisu, kurį galite įsigyti…

– Žinom. Viską žinom, – abejingai atsakė vyresnioji dama, kuriai paskaita apie laktostazę ir mastitą panašu nepadarė jokio įspūdžio, gal net buvo nuobodi, bet vistiek buvo verta ateiti bent pasižiūrėti.

Raudonis gydytojo veide darėsi vis intensyvesnis, šlapi delnai plaukiojo pirštinėse, o noras kuo greičiau bėgti nuo šios gėdos vis didesnis. Galvoje sukosi Sodoma ir Gomora, fantazijai įsisiautėjus, galima buvo laukti ir biso. Išdžiūvusioje burnoje lūžinėjo žodžiai, bet konsultaciją privalu buvo pabaigti.

– Apie analgetikus ir antibiotikus, turbūt irgi viską žinote?

-Viską.

– Tada, tiek. Jei būklė blogėtų kreipkitės pakartotinai, – paskubomis išpyškino budintysis.

Jaunuolis jau buvo benueinąs, kai ponia parodė, kad šiokių tokių emocijų savo arsenale visgi turi.

– O tai net nepamasažuosit?, – priekaištingai, net šiek tiek pakeltu tonu paklausė ji.

– Atleiskite, bet tik ne šiąnakt, – neatsisukdamas nėrė pro duris jaunasis gydytojas, bandydamas išsaugoti paskutinius savo orumo likučius.


Sušikti chirurgai ir vėl tingi dirbti (ne savo) darbą.

Reklama

Šiek tiek Small minds

sad-doctor

Great minds discuss ideas

Average minds discuss events

Small minds discuss people?

Eleanor Roosevelt

Paskutinius kelis mėnesius buvo stebimas “medicininės“ informacijos badas, todėl į susidariusį vakuumą ėmė dardėti iš degtuko priskaldytų malkų vežimai ir trolių tempiami mėšlini karučiai. Vienuose tekstuose galima rasti tiesos, kiti patys paskendo kritikos jūroje ir buvo nunešti Facebuko feede tarsi srutos kanalizacijos vamzdžiu. Daugumą tų tekstų perskaičiau, perskaičiau ir tai, kas po jais. Komentarai kaip visada negailestingi: sulaužyti, užkasti, apspjauti. Bet ką? Kaip tai ką, o gi priėmimo gydytoją. Taip Linčo teismas dar gyvas mumyse. Ir ritasi viena per kitą, tarsi lenktyniaudamos Baltijos bangos, siaubo istorijos: apie nuplyšusias ausis, įpjautus pirštus, radiologus – svingerius ir suknežintas kaukoles bei gauruotą priėmimo chirurgą BONEBREAKER atvėpusiomis kišenėmis, kuris plikomis rankomis atstatinėja lūžusius kaulus arba juos laužo (priklauso nuo sumos).

Dėl paskutinės istorijos, kuri iš tiesų labai gerai parašyta, turėčiau ir savų pastebėjimų. Viskas, kas toliau išdėstyta yra tik prielaida, mano nesveikos fantazijos vaisius, bet tebūnie.

Penktadienio vakaras Palangoje ir mes su draugais sumąstėm gerai patoosint. Įkalėm po vieną ar du (toliau jau niekas nebeskaičiavo) ir ėmėm ieškoti nuotykių mieste, kur suvažiuoja rinktinė publika iš visos Lietuvos. Neilgai trukus juos radome. Žodis po žodžio ir Taken 3 tapo kūnu. Kol bandžiau pabaigti Bostono krabą, netikėtai mano galva pačiupo kažkieno NIKE kedus. Akyse sukosi didieji Grįžulo ratai, apsipyliau barščiais, o nosis tapo panaši į Mike Tyson. „Blet lūžo!“ – suklykiau. Teko važiuoti į Klaipėdos universitetinę ligoninę. Pasirodo priėmimo skyriuje vyksta ne ką mažesnis toosas nei Basanavičiaus gatvėje. Pagaliau sulaukęs savo eilės, prikruvinęs pilną Tempo vienkartinių servetėlių pakelį užėjau į kabinetą. Gana rišliai papasakojau, kas nutiko. Kandangi trauma muštynių metu, iškart paėmė kraujo alkoholio kiekiui nustatyti ir nusiuntė pasidaryti rentgeno nuotraukos. Šiaip sąmonės praradęs nebuvau, (bet jei reiks pasakysiu kitaip), bet rentgeno nuotraukoje iš nosikaulių buvo galima dėlioti Puzzle, todėl nukreipė pas LOR. Loristas įvertinęs, kad mano „narkozės“ lygis vis dar yra pakankamas, nusprendė reponuoti nosį vietoje. (Čia reiktų priminti istoriją, kad iki eterio, operacijas darydavo alkoholio nejautroje – mano pastaba). Žodžiu, išleido gydytis ambulatoriškai įbrukę popiergalį. 99% ant išrašo būna parašyta – „būklei pablogėjus, kreiptis pakartotinai nedelsiant“, bet gi PENKTADIENIS! Todėl su chebra grįžom ten, kur sustojom. Dar porą dienų patoosinom, pasivartėm pliaže, pačilinom saulės voniose. Pats grįžau namo. Kai jau supratau, kad galva svaigsta ne dėl promilių, nuvariau į Lazdynus. Naktį. Nes, nu blet tik dabar supratau, kad prieš kelias paras įvykęs nesusipratimas vasaros sostinėje tikrai prie gero neprives. Kantriai laukiau priėmime, bet kiek gi galima. Ėmiau visus strointi, pradedant slaugytoja, gaunančią minimumą (normalūs, išsilavinę žmonės (kaip aš), tiesiog už tiek nedirba, dirba tik lochai), nes kol neparodai, kas čia vierchas, tai nieko ir nebus. Pakvietė neurochirurgą, kuris šiaip nichujutki nieko neveikė ir atėjo apsiblausęs, ryškiai iš pūkinio patalo ir kaip geram draugeliui prasitarė, kad ¾ čia atvažiuoja iš neturėjimo ką veikti. Galų gale peršvietė galvą. Gera naujiena, kad smegenų kiek buvo, tiek ir yra, per nosį neišbėgo, bet panašu, kad lūžo kažkas aukščiau nosies, gal akiduobė. Bičiukas baltu chalatu lengviau atsipūtė ir išsiuntė pas veido žandikaulių chirurgus, kuo toliau nuo savęs.

Žalgiryje iškart ėmiau mosuoti neurochirurgo išrašu, kaip Vycka prie Grunvaldo Gediminaičių stulpais, bet nepaėjo, nes be sunkiosios kavalerijos (galvos KT) visiems buvo giliai px. Kam investuoti į medicinos IT, kuriant vieningą radiologinę bazę, jei galima sėsti į mašiną ir nuvažiuoti į Lazdynus pasiimti kompiuterinių vaizdų. Kai jau atvežiau vaizdus, du šaunūs, jauni veido žandikaulių chirurgai nusprendė, kad nėr čia ko tau daugiau baliavoti, mašinom važinėti, davai tave geriau vietoje alaus gėrimo išoperuosim. Šiaip, ant prikolo sudėsim truputuką tauriųjų metalų, kad cypautų metalo detektoriai oro uoste, o dar ir patys pasitreniruosim. Sukirtom rankom. Tai va, šiaip ne taip likau gyvas. O tą chirurgą iš Klaipėdos dabar paduosiu į teismą, dar nežinau dėl ko, bet turbūt dėl to, kad taip reikia.

Jie visi meluoja!

Dr. House.komentaras

Taip, dažnai mes nemokame teisingai komunikuoti, taip, mes kartais padarome klaidų, kurios gali net baigtis mirtimi, bet niekada, kartoju NIEKADA mes nenorime niekam pakenkti. Mus kaltina viskuo ir vadina visaip, o mes tik gūžiamės ir užimam gynybines pozicijas, atstatydami spyglius. Mes ežiai, mintantys šliužais, gyvatėmis ir dvėseliena, ant savo kupros tempdami ne obuolius ir lapus, o nepakeliamą naštą – svetimų žmonių skausmą. Taip, dažnai kritika yra pelnyta, bet dar daugiau tokios, kuri nuo mūsų nepriklauso. Mes liekame kalti dėl sistemos gremėzdiškumo, optimizavimo, taupymo, kompensavimo, ribotų resursų ir piktnaudžiavimo. Mirandos teisė mums negalioja, mes liekame kalti ir dėl atvirumo, kai kiekvienas tavo žodis yra panaudojamas prieš tave. O taip norėtųsi būti lapėmis.

– KAS GALI BŪTI SVARBIAU NEI AŠ? – klausia vieno teksto autorius.

Bent jau didžiajai daliai gydytojų svarbiau NEI AŠ yra PACIENTAS. O aš nebežinau, kas svarbiau man ir ar verta.

Pagarbiai,

Jūsų CChsad-doctor

Šiek tiek Small minds

sad-doctor

Great minds discuss ideas

Average minds discuss events

Small minds discuss people?

Eleanor Roosevelt

Paskutinius kelis mėnesius buvo stebimas “medicininės“ informacijos badas, todėl į susidariusį vakuumą ėmė dardėti iš degtuko priskaldytų malkų vežimai ir trolių tempiami mėšlini karučiai. Vienuose tekstuose galima rasti tiesos, kiti patys paskendo kritikos jūroje ir buvo nunešti Facebuko feede tarsi srutos kanalizacijos vamzdžiu. Daugumą tų tekstų perskaičiau, perskaičiau ir tai, kas po jais. Komentarai kaip visada negailestingi: sulaužyti, užkasti, apspjauti. Bet ką? Kaip tai ką, o gi priėmimo gydytoją. Taip Linčo teismas dar gyvas mumyse. Ir ritasi viena per kitą, tarsi lenktyniaudamos Baltijos bangos, siaubo istorijos: apie nuplyšusias ausis, įpjautus pirštus, radiologus – svingerius ir suknežintas kaukoles bei gauruotą priėmimo chirurgą BONEBREAKER atvėpusiomis kišenėmis, kuris plikomis rankomis atstatinėja lūžusius kaulus arba juos laužo (priklauso nuo sumos).

Dėl paskutinės istorijos, kuri iš tiesų labai gerai parašyta, turėčiau ir savų pastebėjimų. Viskas, kas toliau išdėstyta yra tik prielaida, mano nesveikos fantazijos vaisius, bet tebūnie.

Penktadienio vakaras Palangoje ir mes su draugais sumąstėm gerai patoosint. Įkalėm po vieną ar du (toliau jau niekas nebeskaičiavo) ir ėmėm ieškoti nuotykių mieste, kur suvažiuoja rinktinė publika iš visos Lietuvos. Neilgai trukus juos radome. Žodis po žodžio ir Taken 3 tapo kūnu. Kol bandžiau pabaigti Bostono krabą, netikėtai mano galva pačiupo kažkieno NIKE kedus. Akyse sukosi didieji Grįžulo ratai, apsipyliau barščiais, o nosis tapo panaši į Mike Tyson. „Blet lūžo!“ – suklykiau. Teko važiuoti į Klaipėdos universitetinę ligoninę. Pasirodo priėmimo skyriuje vyksta ne ką mažesnis toosas nei Basanavičiaus gatvėje. Pagaliau sulaukęs savo eilės, prikruvinęs pilną Tempo vienkartinių servetėlių pakelį užėjau į kabinetą. Gana rišliai papasakojau, kas nutiko. Kandangi trauma muštynių metu, iškart paėmė kraujo alkoholio kiekiui nustatyti ir nusiuntė pasidaryti rentgeno nuotraukos. Šiaip sąmonės praradęs nebuvau, (bet jei reiks pasakysiu kitaip), bet rentgeno nuotraukoje iš nosikaulių buvo galima dėlioti Puzzle, todėl nukreipė pas LOR. Loristas įvertinęs, kad mano „narkozės“ lygis vis dar yra pakankamas, nusprendė reponuoti nosį vietoje. (Čia reiktų priminti istoriją, kad iki eterio, operacijas darydavo alkoholio nejautroje – mano pastaba). Žodžiu, išleido gydytis ambulatoriškai įbrukę popiergalį. 99% ant išrašo būna parašyta – „būklei pablogėjus, kreiptis pakartotinai nedelsiant“, bet gi PENKTADIENIS! Todėl su chebra grįžom ten, kur sustojom. Dar porą dienų patoosinom, pasivartėm pliaže, pačilinom saulės voniose. Pats grįžau namo. Kai jau supratau, kad galva svaigsta ne dėl promilių, nuvariau į Lazdynus. Naktį. Nes, nu blet tik dabar supratau, kad prieš kelias paras įvykęs nesusipratimas vasaros sostinėje tikrai prie gero neprives. Kantriai laukiau priėmime, bet kiek gi galima. Ėmiau visus strointi, pradedant slaugytoja, gaunančią minimumą (normalūs, išsilavinę žmonės (kaip aš), tiesiog už tiek nedirba, dirba tik lochai), nes kol neparodai, kas čia vierchas, tai nieko ir nebus. Pakvietė neurochirurgą, kuris šiaip nichujutki nieko neveikė ir atėjo apsiblausęs, ryškiai iš pūkinio patalo ir kaip geram draugeliui prasitarė, kad ¾ čia atvažiuoja iš neturėjimo ką veikti. Galų gale peršvietė galvą. Gera naujiena, kad smegenų kiek buvo, tiek ir yra, per nosį neišbėgo, bet panašu, kad lūžo kažkas aukščiau nosies, gal akiduobė. Bičiukas baltu chalatu lengviau atsipūtė ir išsiuntė pas veido žandikaulių chirurgus, kuo toliau nuo savęs.

Žalgiryje iškart ėmiau mosuoti neurochirurgo išrašu, kaip Vycka prie Grunvaldo Gediminaičių stulpais, bet nepaėjo, nes be sunkiosios kavalerijos (galvos KT) visiems buvo giliai px. Kam investuoti į medicinos IT, kuriant vieningą radiologinę bazę, jei galima sėsti į mašiną ir nuvažiuoti į Lazdynus pasiimti kompiuterinių vaizdų. Kai jau atvežiau vaizdus, du šaunūs, jauni veido žandikaulių chirurgai nusprendė, kad nėr čia ko tau daugiau baliavoti, mašinom važinėti, davai tave geriau vietoje alaus gėrimo išoperuosim. Šiaip, ant prikolo sudėsim truputuką tauriųjų metalų, kad cypautų metalo detektoriai oro uoste, o dar ir patys pasitreniruosim. Sukirtom rankom. Tai va, šiaip ne taip likau gyvas. O tą chirurgą iš Klaipėdos dabar paduosiu į teismą, dar nežinau dėl ko, bet turbūt dėl to, kad taip reikia.komentaras

Taip, dažnai mes nemokame teisingai komunikuoti, taip, mes kartais padarome klaidų, kurios gali net baigtis mirtimi, bet niekada, kartoju NIEKADA mes nenorime niekam pakenkti. Mus kaltina viskuo ir vadina visaip, o mes tik gūžiamės ir užimam gynybines pozicijas, atstatydami spyglius. Mes ežiai, mintantys šliužais, gyvatėmis ir dvėseliena, ant savo kupros tempdami ne obuolius ir lapus, o nepakeliamą naštą – svetimų žmonių skausmą. Taip, dažnai kritika yra pelnyta, bet dar daugiau tokios, kuri nuo mūsų nepriklauso. Mes liekame kalti dėl sistemos gremėzdiškumo, optimizavimo, taupymo, kompensavimo, ribotų resursų ir piktnaudžiavimo. Mirandos teisė mums negalioja, mes liekame kalti ir dėl atvirumo, kai kiekvienas tavo žodis yra panaudojamas prieš tave. O taip norėtųsi būti lapėmis.

– KAS GALI BŪTI SVARBIAU NEI AŠ? – klausia vieno teksto autorius.

Bent jau didžiajai daliai gydytojų svarbiau NEI AŠ yra PACIENTAS. O aš nebežinau, kas svarbiau man ir ar verta.

Pagarbiai,

Jūsų CChsad-doctor

Kodėl nereikia būti gydytoju arba tamsioji medicinos pusė, apie kurią niekas nekalba

Kažkaip visada knieti įlįsti į dūšią, pažvelgti į užkuliusius, pamatyti nepavykusius kadrus ir tai, ką bandoma paslėpti, maskuoti ar užtušuoti. Kapstymasis it vištoms ant mėšlo krūvos daugeliui sukelia malonumą.
Turiu draugą, kuris ne tik morališkai prisideda prie “Ciniško chirurgo” veiklos, bet ir pats yra jo dalis. Bičiulis nuolat mane padrąsina, pakritikuoja ir užveda ant kelio. Kažkada jis atsiuntė tekstą: ilgą ir sunkų kaip Sizifo akmuo. Manau atėjo laikas ir jam.

donoharm-poster-large
http://www.donoharmfilm.com/

“Su Audriumi susipažinome studijų metais. Jis buvo atletiškas, kiek aukštesnis už mane, tamsiai žalių akių, visuomet dėvėdavo juodus akinius apvaliais stiklais. Valiūkiškai susivėlę rudi plaukai ir žurnalo viršelio verta ideali šypsena. Tikras merginų magnetas. Gerai išauklėtas, galantiškas, paslaugus, kartais gal net kiek ir per daug.
Pirmame kurse susidūriau su adaptacijos universitete problemomis, be to, mokslai pasirodė sunkesni nei aš galvojau. Ir išvis, gal ne jie man tuo metu rūpėjo. Žinot, pirmi studentavimo metai, laisvės pojūtis ir tiek daug visko dar nepatirta. Pirmi vakarėliai, pirmos stiprios pagirios, pirma cigaretė ir visi kiti pirmi kartai, kurie tuo metu mano gyvenimą spalvino ryškiausiomis spalvomis. Audriaus tikslai buvo visai kitokie: jis atėjo mokytis, daug mokytis ir mokytis gerai. Be to, jo tėvai medikai su dideliais lūkesčiais ir dar didesnėmis ambicijomis. “Turi gerai mokytis” – buvo mano draugo pareiga. Dėl mūsų skirtingų prioritetų tapome puikia komanda. Aš jam parodžiau puikiausius barus, kuriuose kainos nedraskė studentui kišenės, o mano draugas mainais padėdavo ruoštis koliams ir egzams.
Bėgo metai, tačiau geriausiais draugais netapome. Jis visada buvo labai uždaras. Jei norėdavau pakapstyti giliau, Audrius staiga arba pakeisdavo temą, arba atsakydavo, kad šiuo metu apie tai nenorįs kalbėtis. Aš dėl to labai nepergyvenau, gal net šiek tiek džiaugiausi, nes niekada su juo nesijaučiau apkrautas svetimomis bėdomis. Be to, jam susiradus merginą, vėliau tapusia jo žmona, mes natūraliai atitolome, mažiau bendravom ir galiausiai kiekvienas pasukome savo keliais.
Gyvenimas tiek man, tiek mano bičiuliui klojosi visai neprastai. Nežinau, apie ką svajodavot jūs savo studijų metais, bet mes, medikai, nuo pat pirmos dienos perlipus universiteto slenkstį, galvoje dėliojamės planus ir vaizdinius, kokiais gi gydytojais norime būti. Jokie egzotiški planai galvoj nevirė, aš, žinoma, norėjau tapti chirurgu, o Audrius – anesteziologu. Taip reikalai susidėliojo, kad įdėtos pastangos studijų metais, buvo tiesiogiai proporcingos rezultatui. Laimingai pasiekėme savo tikslų. O toliau darbas, darbas ir dar kartą darbas…
Paskutinį kartą mačiau Audrių praėjus keleriems metams po studijų. Susitikome visiškai atsitiktinai viename prekybos centre. Buvo kaip tik Kalėdų apsipirkinėjimo įkarštis, todėl tikras stebuklas, kad tokioje minioje žmonių susidūrėme vos ne kaktomuša. Apsikeitėme šabloniniais klausimais.
– “Kaiptu”, “kątu”, “kasgero”? – išpyškinau. Jis buvo kaip visada labai lakoniškas, į klausimus atsakinėjo abstrakčiai ir labai aiškiai.
– Klausyk, žinau neblogą vietelę netoliese. Eime išlenksim po bokalą, pažaisim biliardą, prisiminsime studentavimo laikus – pasiūliau senam draugui. Jis šiek tiek pamąstęs, o vėliau atsiklausęs žmonos – sutiko.
Buvo linksma. Prisiminėm gerus laikus, daug juokėmės, atrodo niekas nepakito per tiek metų – aš daug šnekėjau, o jis daug klausėsi ir šypsojosi savo idealia šypsena. Nepastebėjau nieko neįprasto. Bendravom kaip bendravę. Atsisveikindami apsikabinome.
– Tai iki greito! Nepaskęsk budėjimuose, – tariau aš. Jis tik kažką sumurmėjo, nusišypsojo, nueidamas pamojo ranka ir tai buvo paskutinis kartas, kada aš jį temačiau.
Audrių rado savo kabinete “miegantį” ant kušetės. Atraitota rankove, su švirkštu venoje. Fentanilis. Maždaug 80 kartų stipresnis sintetinis opioidas už patį morfiną. Jei reikėtų paaiškinti kas yra morfinas, pacituočiau vieną dėstytoją ir nuostabų gydytoją – “tai medžiaga, kurią pavartojęs jautiesi kaip gulėdamas ant debesų, nors iš tikrųjų voliojiesi savo vėmaluose”. Net nekyla abejonės, kad mano kolega žinojo, ką daro. Būdamas anesteziologu tikrai nesupainiosi terapinės dozės su mirtina injekcija. Jokių gręsiančios savižudybės ženklų nemačiau nei aš, nei jo žmona, nei kolegos. Juk šypsena buvo jo vizitinė kortelė. Dieve, kaip man gėda, nors pats esu medikas, tačiau psichikos sveikata man tokia nepažįstama. Ir tik dabar atgimsta dėstytos psichiatrijos ciklo paskaitos apie savižudybes, slaptą depresiją, jos veidus ir atspalvius. Niekad rimtai į tai nežiūrėjau ir visada atrodė, kad šios problemos yra kažkur toli ir manęs niekada nepalies. Pasirodo tai yra daug arčiau, nei mes galime pagalvoti.
Audriaus ir begalės kitų kentėjusių nuo šios ligos, nesugrąžinsiu. Bet kažkam reikia apie tai kalbėti, ypač nepatogiomis temomis ir ne tik rugsėjo 10-ąją. Mes visi per dažnai nurašome artėjančios krizės ženklus stresui, nuovargiui, charakterio subtilybėms. Iki bedugnės atbrailos kelias ilgas ir vingiuotas, trunka ne vieną dieną, o the point of no return yra tik bedugnės apačioje. Psichikos ligų stigmatizavimas visuomenėje, problemos neigimas ir trumpalaikis dėmesys, kai kažkas jau įvyksta, priverčia žmones slėptis, užsidaryti kiaute ar puoštis dirbtine mėšlungio rakinama šypsena.
Beje, medikai yra vienoje didžiausių savižudybių rizikos grupių tarp visų profesijų, o ypač anesteziologai.
https://www.webmd.com/mental-health/news/20180508/doctors-suicide-rate-highest-of-any-profession?fbclid=IwAR2HPR1I1T56cBCq5C8L345ko5yWil5I_Bmgh7JZY2CIewMZ5hurS5JpvjI#1, https://www.dailymail.co.uk/health/article-5792735/Suicide-rate-doctors-highest-profession-DOUBLE-general-population.html)

biggest_suicide_rate_by_profession
Susidūrę su psichinės sveikatos problemomis, dėl įvairių motyvų, mes esame linkę jas ignoruoti.
https://emedicine.medscape.com/article/806779-overview?fbclid=IwAR1E8CsUpdZJSI5q0AA_4ag0ziC_QxF_xVia3Fj4qgzlyPa9fdcE173cx0U#a2
Mes kasdien vaikštome skustuvo ašmenimis, klystame, stojamės, einame toliau. Bet kiekviena klaida vyniojasi aplink kaklą, vis labiau verždama, kol ima trūkti oro. Krūvis toks, kad žiopčioji kaip išmesta žuvis ant kranto, vartydamas dideles bejausmes akis, vildamasis, kad sekanti banga, jau tikrai tave pasieks. Dažnas ieško išganymo alkoholyje, kiti – tunelio gale.
Depresija susirgti gali kiekvienas, bet niekas neturėtų peržengti ribos, kai grįžti jau nebegalima. Mūsų visų pareiga pastebėti, kalbėti ir nustoti gėdytis.
Linkiu girdinčių ne tik ausų, bet ir širdžių. Ne tik išgirskime, bet ir išklausykime.”

#ciniškas #chirurgas #DoNoHarm

Repostas apie magiškas piliules arba kas ta homeopatija

Winter is here! Ta proga repostas

Išblyškę ir snargliuoti, ašarojančiomis akimis baltieji klajūnai vis intensyviau apgula šeimos gydytojų kabinetų duris. Vargšelis, kuris buvo užbėgęs “tik pasiklausti” arba “tik receptuko” namo grįžo jau nebe tas. Akys pasruvo krauju, gerklėje ėmė tvenktis gumulas, vis sunkiau tapo įkvėpti šviežio oro. Dar šįryt buvęs sveikas žmogus tapo vienu iš jų, blyškiaveidžiu prasižiojusia burna ir kimiu balsu sėdinčiu poliklinikos koridoriaus gale. Ne, tai ne naujojo Game of Thrones sezono scenarijus, tai pirminio centro kasdienybė X mieste (įrašykite patys).


Bet ne apie tai norėjau šiandien parašyti.
Kataras arba ŪVRI (ūmi viršutinių kvėpavimo takų infekcija) atšalus orams pagaus praktiškai kiekvieną, išskyrus gal tik Kepenį, nes prie jo niekas nelimpa, nebent tik Agnė.
Kad ir kaip Andrius Užkalnis sarkastiškai žiūrėtų į kai kuriuos liaudies medicinos metodus, bet tai yra šimtą kartų geriau nei homeopatiniai žirniukai (išskyrus nekaltos mergelės šlapimo gėrimą atsisukus veidu į rytus ar galvos trynimą česnakais).

Natūropatai, homeopatai ir jų sekėjai man primena pasaką “Karaliaus drabužiai”, kur du veikėjai už daug pinigų nematomomis staklėmis audė nematomus audinius ir iš jų siuvo nerealiai afigienus, tiesiog stebuklingus, belekaip stilingus, nematomus drabužius. Bėda tik ta, kad jų realiai niekas taip ir nematė, o bijodami pasirodyti kvailai, išsijuosę gyrė meistrišką darbą.

Homeopatinio vaisto esmė, praskiesti kažkokią substanciją iki negalėjimo, kad pradinės medžiagos neliktų nė molekulės, pvz. įmetus mėtos lapelį į olimpinį baseiną, gerai papurčius ir dar praskiedus, galima vandenį semti puodeliu ir mėgautis gaivinančia mėtų arbata.
– Šitas žirniukas stebuklingas! – tarė homeopatas kišdamas vandens atminties molekulę blyškiaveidžiui varvančia nosimi. – Po vieną kas dvi valandas! – griežtai paaiškina ritualą.
Ir akurat, nepraėjo nė 7 dienos ir ŪVRI liko užmaršty.
Viskas čia būtų gerai, jei ne vienas bet. Gydoma sloga praeina per 7 dienas, o negydoma – per savaitę.
Homeopatiniai vaistai neveikia geriau nei užkalbėjimas, įtikėjimas ar minties galia. Kitaip tariant, nesvarbu ką prarysi, užkalbėtą akmenuką, cukraus gabaliuką ar vytintą šikšnosparnio kojelę, rezultatas bus tas pats. Jei labai tikėsi veiks, jei netikėsi – pats kaltas! Tai medicinoje vadinama placebo efektu. Visi “normalūs” vaistai be įvairiausių saugumo patikrinimų praeina ir efektyvumo filtrą, kur jie lyginami su placebo. Pats iš savęs placebas duoda teigiamą rezultatą iki 40%, ypač ten, kur gydymo vaistais išvis nereikia. Todėl homeopatiniai preparatai žiauriai gerai veikia slogas, stiprina imuninę sistemą, mažina nervinę įtampą, lėtinį skausmą ir net depresiją, dar susitvarko ten su visokiais bėrimais. Tam, kad efektas būtų stipresnis, mikstūra ar piliulė turi būti brangi, nes pigios yra absoliutus šūdas ir nieko nepadeda.

“ATCAKYK” už savo žodžius!
Jokių problemų

  1. https://www.cochrane.org/…/ARI_are-oral-homeopathic-medicin…
  2. https://www.cochrane.org/…/DEMENTIA_no-evidence-that-homeop…
  3. https://www.ncbi.nlm.nih.gov/m/pubmed/20402610/
  4. Straipsniai, kurie randa kažkokį pranašumą prieš placebo yra prastos kokybės, mažomis imtimis, nereprezentatyvūs bei neatspindintys populiacijos.

Jei homeopatiniai preparatai neveiksmingi, kodėl jie parduodami vaistinėse?
Iš tikro, tai ačiū Dievui, kad vaistinėse, bent jau šiokia tokia kontrolė yra. Juk yra tokių žmonių, kuriems būtinai reikia susikišti homeopatinę žvakutę, kad nustotų bėgti nosis ar pagerėtų nuotaika. Kol šitie fokusai nekompensuojami, dėl manęs galite ir mančinelos obuolius graužti, bet kai kalba pasisuka apie onkologiją, rimtas lėtines ligas, kur tiek laikas, tiek vaistai yra lemiantys faktoriai, tai darosi nebejuokinga.

Oxfordo žurnale buvo publikuotas straipsnis, kur buvo lyginamas tradicinis vėžio gydymas su alternatyvia medicina, studija nustebino. Nustebino, kad išvis pavyko surinkti grupę, kurie patikėjo alternatyvia medicina, atsisakė gydymo ir aišku, greičiau numirė.

https://academic.oup.com/jnci/article/110/1/121/4064136Homeopatiniai “vaistai” nėra nei saugūs, nei efektyvūs, bet jie iš tikro palengvina du dalykus: paciento piniginę ir homeopato materialinę padėtį.
BONUSAS perskaičiusiems iki čia.
Homeopatai tiki vandens atmintimi, kažkam net pavyko tą pademonstruoti, deja, pakartoti eksperimento stebint nepriklausomiems ekspertams neišėjo. James Randi, buvęs iliuzionistas ir paranormalių reiškinių skeptikas, 1996 m. įkūrė edukacinį fondą ir siulo pasiimti 1 milijono dolerių atlygį bet kuriam, kuris sugebės sutartomis sąlygomis įrodyti paranormalų ar antgamtinį reiškinį, tame tarpe ir vandens atminties egzistavimą. Pirmyn!
https://web.randi.org/about-james-randi.html
https://www.ted.com/talks/james_randi/up-next?language=lt

#ciniskas #chirurgas #homeopatai #homeopatija #naturopatas #mitas#vandensatmintis #persalimas #cochrane #mythbuster #GOT #whitewalkers

[Repostas]

O, gamta, tu stebūklų motina!

Kažkaip keista, kad didžiausi AUTIZMO ekspertai yra ne vaikų psichiatrai ir psichologai, ne pedagogai, ne medikai ir net ne autizmo spektrą (ASD) turinčių vaikų tėvai, o homeopatai, natūropatai ir pretendentas (pamenate tokį serialą, kur bičas vieną dieną galėjo būti daktaru, kitą aplinkosaugininku, trečią verslininku?).
Labai džiaugiuosi, kad jie skaito mano įrašus ir mokosi naujų žodžių, pavyzdžiui, DE-NIA-LIZ-MAS. Tik dar nesuprato kokiame kontekste jis vartojamas. Teigti, kad gydytojai yra denialistai yra absoliutus OKSIMORONAS (check it 😉 )

Kodėl?
Denializmas tai atsisakymas pripažinti VISUOTINAI priimtas teorijas, teisę, faktus ir įrodymus[1].

Įdomu, nuo kada klasikinė medicina, pseudomokslininkų dar pravardžiuojama alopatine, liko už borto?

Denialistams faktų reikia tik tam, kad galėtų juos neigti, manais jie užverčia Coldwell, Handley, Wakefield ereziniais paistalais.

Penki banginiai ant kurių laikosi denializmas:

1. Konspiracijos teorijos[2]. BigFarma, vyriausybės susitarimas, medikų susitarimai, PSO susitarimai, žmonių populiacijos reguliavimas, nanochipai, etc.

2. 🍒 ant torto (cherry picking)[2]. Tai yra pavienių straipsnių, kurie nors kiek prieštarauja vyraujančiai nuomonei, rinkimas. Kaip pvz., mitologinis A. Wakefield epas, suklastotų duomenų legenda apie 12 vaikų, juodvarniais tapusių po MMR skiepo. Lancet, šiaip gerbiamas žurnalas, pasimovė ir išpausdino šį straipsnį. Vėliau situaciją bandė taisyti, bet buvo per vėlu. Panašiai ir J. Benveniste vandens atminties įrodymas Nature žurnale [3].

3. Fake ekspertai. Coldwell ir Handley, kuriuos vos ne mintinai cituoja kiekvienas save gerbiantis antivaxeris. Coldwell nuo 8 metų, apdovanotas Dievo galiomis, gydo vėžį [4]. Apie jo išsilavinimą žinoma nedaug, išskyrus tai, kad nusipirko diplomą Columbia state universitete, garsiai nuskambėjusioje diplomų kepykloje. Šis universitetas dėl tos pačios priežasties 1998 uždarytas[5]. Turi kliniką, kur toliau kabindamas makaronus lobsta iš sergančiųjų vėžiu. Kuria ir platina video apie konspiracijas. Apie antrąjį žinau tik tiek, kad tyliai rašo knygutes kaip sunkieji metalai, aliuminis, gyvi virusai ir dar ten kažkas sukelia autizmą. Dar turi kliniką, kur čiulpia pinigus iš ASD sutrikimų turinčių vaikų tėvų.

4. Pateiktų įrodymų ignoravimas, reikalaujant atsakyti į sekančius klausimus[2]. Čia toks savotiškas whataboutizmas.

5. Kitos loginės klaidos, klaidingos analogijos, dėmesio atitraukimas nuo diskutuojamo objekto arba atsakymas į oponento neužduotą klausimą, sudarant įspūdį, kad paneigtas visas argumentas. Angliškoje literatūroje tai vadinama red herring[7] (raudona silkė) arba straw man (kaliausė)[6].

Denialistų motyvai gali būti įvairūs:
• asmeninė finansinė nauda alternatyvios medicinos klinikai, “gydymo“ metodui, gyvenimo būdo koregavimui ir aišku žirniukams – viskas ne už ačiū.
• psichologiniai aspektai, kai žinių spragas, tarsi vata kiaurus langus žiemą, užsikamšai sau patogiom pseudomokslinėm teorijom, susikurdamas, aiškų, šiltą, bet nelabai patogų, tvankų pasaulėlį. Jei kas pabando įleisti šviežio oro atlupdamas prikepusias orlaides, prarandi saugumo jausmą, nes esi girdėjęs kaip kažkas kažkada iškrito per “fortkę”.

#ciniskas #chirurgas #skiepai #antivaxxer #ASD #denialism #pretendentas #autizmas #withlove #redherring #strawman

1.https://m.phys.org/news/2015-06-countering-science-denial.html
2.https://academic.oup.com/eurpub/article/19/1/2/463780
3.www.nature.com/news/2004/041004/full/news041004-19.html
4.https://rationalwiki.org/wiki/Leonard_Coldwell
5.https://en.m.wikipedia.org/wiki/Columbia_State_University
6.https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0iaudin%C4%97_baidykl%C4%97
7.https://en.m.wikipedia.org/wiki/Red_herring

Tik pirštukai

Praeitą savaitę kažkuriame portale mačiau “džiaugsmo” kupiną žinutę – “Medikai išplėšė kūdikį iš meningokoko gniaužtų: jis neteko tik kojų pirštų ir rankų pirštų galiukų”. Šiandien pasirodė dar viena panaši antraštė.

Wow, va čia tai pergalė, nors apsiverk. Aišku, nenoriu sumenkinti kolegų pastangų. Technologijos, žinios, mokslo pažanga bei sėkmė šįkart suveikė kaip šveicariškas laikrodis. Nors vaikas be pirštų – maža paguoda, bet tai tūkstantį kartų geriau, nei šviežiai supiltas kapelis Suvalkijos lygumose.

Medikai, visuomenės sveikatos specialistai, sveikatos apsaugos organizacijos vienareikšmiškai unisonu teigia, kad geriausias būdas apsisaugoti nuo šio brudo yra skiepai, bet aišku, kur buvęs, kur nebuvęs išžygiuoja manikiūrininkių, sąmokslo teorijų kūrėjų, “gyvensenos specialistų” ir buvusių “zekų” margasis avangardas su savo “kitokia nuomone”, kurie apie skiepus, blet, viską žino geriau. FTW, Hamletiška dilema, kuo tikėti, kur tiesa?

O tiesa, tuo tarpu guli reanimacijos skyriuje su 4 numerio intubaciniu vamzdeliu trachėjoje, prijungta prie dirbtinės plaučių ventiliacijos, laukianti pirštukų, rankyčių ir kojyčių amputacijos ir tai geriausiu atveju. Tada galėsime visi gražiai paploti už išgelbėtą gyvybę, nors ne – ploti galės ne visi. Ne visi galės vaikščioti ar bėgioti, bet gal galės skraidyti kaip viena žinomiausių “ištrauktųjų iš meningokoko gniaužtų” Charlotte Cleverley-Bisman, check it. 5265780

Net mūsų viską spaudžianti ir amžinai pinigų neturinti sveikatos apsaugos ministerija nuo liepos 1 kompensuoja meningokoko B skiepų kursą, tris dozes (čia tas, kur pas mus dažniausias) patiems mažiausiems 2, 4 ir 12-15 mėn. Visiems kitiems vieno skiepo kaina 75-120€.

∆Taip, šitas skiepas bjaurus, nes dažnai sukelia labai aukštą temperatūrą, kartais, net su febriliniais traukuliais (1 iš 1000), todėl reikia pasirūpinti paracetamoliu iš anksto.

∆Taip, jis apsaugo nuo žaibinės meningokoko formos, tam jis ir sukurtas.

∆Taip, EU jis skiriamas nuo 2 mėnesių, JAV – nuo 10 metų.

∆Taip, tokių antraščių dar bus daugiau.

##############

O netoliese visą laiką, it juodvarniai suka ratus žmonės juodais drabužiais, pasiruošę laužtuvais ir kastuvais skelti ir išjudinti įšalusią žemę.

#ciniškas #chirurgas #meningococcal #bisman #tikpirštukai

Čiuožki čiuožki čiuožki, nepaslyski

Šiandien reikėjo šiokių tokių ekvilibristikos įgūdžių ir lankstumo, tam, kad iš taško A, patektum į tašką B aplenkiant priėmimą. Nusileisti Kauko laiptais (prieš rekonstrukciją), nuo viršaus iki pat apačios ant užpakalio, buvo galima lengviau ir greičiau nei funikulieriumi.

Be galo smagu stebėti stipriai pagausėjusią lietuviškųjų pingvinų populiaciją miesto gatvėse, bet geriau tipenantys pingvinai negu gipsas šešioms savaitėms. Ir jei jūs šiandien namo grįžote neimobilizuotomis galūnėmis, jums jau pasisekė.polar-bear-slipping-on-ice.jpg

Esu rezidentūros metais tokią dieną budėjęs traumpunkte. Per parą su kolegomis priimta 150 pacientų! Daugiausia lokotipiniai dilbio kaulų lūžiai. Po poros valandų darbo atsiranda automatizmas: kur skauda, kaip griuvot, Rö, atstatymas, gipsas, šaltis, analgetikai, kontrolė po 7-10 dienų poliklinikoje. Pacientai kiti, o malda – ta pati, kartojama tarsi “Sveika Marija” nuodėmių atleidimui po išpažinties. Galbūt būtent tada atsižegnojau traumatologijos ir į tą pusę nenorėjau net žiūrėti.

Tokiomis dienomis dažniausiai lūžta rankos tipinėse vietose, jei griūnant atstatoma ranka ir visa masė tenka vienam iš riešų, arba kulknšnys, jei paslydus daromas piruetas, prieš tai nelankius baleto pamokų. Aišku, lūžti gali bet kuris kaulas, net ir nosikauliai, jei griūnant bus kliudomas pvz. suoliukas ar šaligatvio bortelis. Osteoporozės iščiulpti kaulai sutrupa gerokai lengviau, todėl pagyvenusioms moteriškėms tokiomis dienomis geriau žiūrėti bolivudines arba turkiškas muilo operas ir kepti pyragus anūkams nei čiuožinėti lediniais šaligatviais bandant vaizduoti Iriną Rodniną*.

1.25165220_std

Šiandien traumatologai minko gipsą, tampo ir fiksuoja lūžgalius – greičiau nebus. Todėl, jei jau atsidūrėte prijomnike, teks laukti. Ilgai. Jei labai skauda, galite paprašyti, kad slaugytoja suleistų vaistų. Jei griuvot, prisitrenkėt, bet aiškių deformacijų nėra, turėtumėte susitvarkyti ir patys. Keli patarimai:

  • Pakelkite sužeistą galūnę. Koją sėdėdami dėkite ant kėdutės, ranką pasiriškite po kaklu. Geriausia susirasti plačią skarą.
  • Šaldykite. Šaldant mažiau tinsta, mažiau skauda. Galima naudoti bet ką. Imat iš kameros šaldytą mėsos kavalką, daržovių, uogų indą, vyniojat į rankšluostį ir laikot apie 15 min prie sužeistos vietos. Pailsit ir vėl šaldot. Veiksminga iki dviejų parų.
  • Analgetikai. Tinka viskas. Ibuprofenas, Nimesilis, Dicloberlas, Ketanovas, Paracetamolis ir t.t. (Tik ne viską kartu).
  • Ramybė. Nejudinam, neminkom, nemojuojam, neminam.
  • Matot, kad ranka žiūri atbulai, tirpsta, šąla pirštai ar pačiam nesiseka susitvarkyti – varot į priėmimą. Trauma įvykusi per 48 val. yra būtinoji pagalba (SAM ministro įsakymas 4 kategorija 6 punktas). Jus privalo apžiūrėti, bet gali tekti laukti. Ilgai.
  • N.B.! Rentgenas negydo. Nepradėkite šakotis, nes lauksite dar ilgiau. Jei galite aiškinti kaip dirbti, galite ir palaukti.

Na, o jei jau grįžot namo su langete, tinka visi aukščiau išvardinti punktai. Bonusas – 6-8 savaičių poilsis jums garantuotas.

****

Draudimo brokeriai šiandien manikiūrą turbūt pasidarė patys, dantimis. Pedikiūrą irgi.

advertisement_ad[Vieta lažybų firmos reklamai]

#ciniškas #chirurgas #ER #trauma #winter

*Irina Rodnina tris kartus olimpinė, šešis kartus pasaulio ir septynis kartus Europos dailiojo čiuožimo čempionė.

SAM benderiai

Lapsus linguae – (lot.; sk. l’apsus lingvė) – apsirikimas kalbant, šnekamosios kalbos klaida iš skubotumo, kartais dėl tariamų žodžių skambėjimo analogijos.

Nežinau, ar čia įmanoma rasti kažkokias analogijas, turbūt viceministrė labai skubėjo pabaigti susitikimą su profsąjungomis, kad tokią nesąmonę leptelėjo – negi imsi abejoti jos kompetencija. Bet žodis ne žvirblis! Paleidai ir išskrido – nesugaudysi.

Į komentarą, kad Lietuvos sveikatos apsaugos finansavimas yra vienas skurdžiausių, o gyvenimo trukmė viena trumpiausių ES, ponia perfrazuojant atsakė, jog karaliaus iždas atsivers, jei gydytojai prailgins gyvenimo trukmę. Pagal geriausias Ostapo Benderio tradicijas – kėdės ryte, pinigai vakare!

screenshot_20190109-100445__018884495900132470180.jpg

Lietuvos profesinė sąjunga “Solidarumas” medžiaga

Gal iš tiesų viską būtų galima “nurašyti” lapsusui, bet staiga prisimeni visai neseniai klaviatūra iškaltą Savukyno straipsnį, apie žmones dirbančius SAM ir apima liūdesiukas, kad fantazijos tame rašinyje nedaug. Įrašas čia

Prie geriausių norų, pertvarkius sveikatos apsaugos politiką, pakeitus visų gyvenimo būdą, patrigubinus finansavimą (ne algas, o finansavimą), pirmuosius preliminarius rezultatus turėsime gal po 10 metų. Kiek tai užtruks be finansavimo? Amžinai! Bijau, kad viceministrė tiesiog mandagiai atlenkė vidurinį pirštą.

screenshot_20190109-112720__012397265000404913098.jpg

Antraeilis dalykas yra tai, kad gyventojų gyvenimo trukmė – valstybės sveikatos politikos klausimas, net kartais pavadinamas prioritetu, kurią formuoja būtent SAM. Aš neturėdamas absoliučiai jokio vadybos išsilavinimo viską įsivaizduoju maždaug taip:

• Išsikeli prioritetus;
• Suformuluoji galutinius ir tarpinius tikslus;
• Suplanuoji veiksmus ir priemones tų tikslų įgyvendinimui;
• Apskaičiuoji, kiek tai gali kainuoti;
• Ieškai tam reikalui pinigų;
• Koordinuoji ir kontroliuoji tikslų įgyvendinimą;
• Atlieki tarpines ir galutinę analizę.

Nežinau, kol kas kažkaip čia viskas atvirkščiai, labiau panašu į norą pajodinėti ant svetimo koto.

Nepasprink šližiku

Sveiki gyvi! Ar sugebėjot pakilt nuo silkėm ir baltom mišrainėm nukrautų stalų, ar kaip mūsų PRIME’as, neatlaikėt šventinio siautulio ir likot sėdėti stalo kampe apsikabinę šližikų dubenį?
Gal dar silkutės?

received_3093983596929625683681497272129498.jpegBrrr, į silkę net pažiūrėti negaliu, neribotam laikui. Vien jos kvapas sukelia nedviprasmiškus jausmus viršutinėje pilvo dalyje. Turbūt baisiausia, kas gali nutikti po Kūčių, tai bakterinė vaginozė. Aš rimtai, užjaučiu.

Vienas vilnietis 😉 su žiniasklaida pasidalino pirmąją Kalėdų dieną prie budinčios vaistinės nusidriekusia eile. Galiu lažintis, kad einamiausios prekės buvo Mezym, Omep ir angliukas. Bet ko norėti, kai imi maišyti aguonpienį su silke, grybus su konservuotais žirneliais ir vaisiniu keksu, visa tai užgerdamas spanguolių kisieliumi ir  viską damušdamas šiltu cinamonu gardintu glühwein’u.
699132552185221472415943.jpg

SPS per didžiausius metų valgymo festus pasipuošia ne tik eglutėmis ir girliandomis.
Šventinė klasika priėmime (tarsi iš akvariumo ištraukti karpiai) žiopčiojantys pacientai. Tikriausiai tai, kad žmonės prarado įgūdžius išsirinkti žuvies ašakas, yra evoliucijos ir restoranų kultūros pasekmė.
Ieškoti žuvies kaulo gerklėje – tas pats, kas ieškoti adatos šieno kupetoje. Traukti ešerius pro mažytę eketės skylutę yra gerokai lengviau, nei juos valgyti. Senoliai sako, jei įstrigo ašaka, reikia duoną valgyti, bet aš manau, kad laikas pas oftalmologą arba bent į artimiausią optiką pasikeisti akinių. Dėl praryto žuvies kaulo, kuris 80% praeina per visą virškinamąjį traktą tranzitu, reikia mobilizuoti visą endoskopinę tarnybą. Kartais pasiseka ją rasti, bet ne taip jau retai tenka plaukti namo taip, kaip atplaukei ir artimiausias kelias dienas drumsti vandenį per sietelį, laukiant kol pasirodys stebuklas.
fishbonensmbu8350618630480467186.pngŠiaip šventiniai budėjimai buvo busy, bet papasakoti nelabai yra ką. Be tradicinių skeltagalvių, buvo sakalėlis. Lydėdamas gęstančią žarą vėlai išėjo į balkoną parūkyti ir išskrido. Tik šitas į žemę grįžo greitai, GMP rado gėlyne po balkonu palaužtais sparnais. Matyt, per trumpas pakilimo takas ir tik antras aukštas. Atsibudo sugipsuota ranka. Visų, nuo sanitarės iki skyriaus vedėjo klausinėjo, ar briliantų prikišom kaip Nikulinui. Nesu šitos klasikos mėgėjas, tai paleidau aiškintis į namus. Tikiuosi gipso nenusiims.
fb_img_15457330336059106581270116652539.jpgPamenate, pernykštį Haroldo Mackevičiaus įrašą apie Seimo kultūros komiteto pirmininką? Geras tas postas, bet dar geresnis memas “Nepasprink šližiku!”. Tai va, prieš pat Kūčias GMP atvežė pakeliui gaivinamą senolę. Spalva kažkur tarp navy blue ir blue magenta. Krūtinės ląsta įdubusi, nes osteoporozės iščiulpti šonkauliai nuo pirmo paspaudimo subyrėjo kaip kortų namelis. Nei paradoksinio, nei jokio kito kvėpavimo ten nebuvo, tik elektrokardiografas dar bandė registruoti pavienius elektrinius širdies impulsus. Pulsoksimetras, vietoje satūracijos* rodė kambario temperatūrą. Gaivinimą perėmę reanimatologai iškrapštė kvėpavimo takus užkišusį ŠLIŽIKĄ. Orui per trachėją ir bronchų medį pasiekus alveoles atsirado agoninis kvėpavimas. Bet to neužteko.
Netreniruotas žmogus  nekvėpavęs gali išbūti apie porą minučių ir viskas, jei nesuteiksi pirmosios pagalbos, žmogaus nebebus.

Jei jūsų naujametinių pasižadėjimų sąrašiuke dar yra vietos, įsirašykite “PIRMOSIOS PAGALBOS KURSAI”. Dažniausiai žmones kausto baimė, kad nežinos, nesugebės, kad nepavyks, todėl verčiau pasislepia už išmaniojo telefono ekrano nei imasi iniciatyvos. Taip, gali nepavykti! Mums irgi ne visada pavyksta, bet mes bandome. Tik kelios minutės, tik tiek ir viskas galėtų būti kitaip.

*Kraujo įsotinimas deguonimi (norma 95-100%)

#ciniškas #chirurgas #sps #pirmojipagalba #šližikas #pasižadėjimas #newyearlist #fishbone