Čiuožki čiuožki čiuožki, nepaslyski

Šiandien reikėjo šiokių tokių ekvilibristikos įgūdžių ir lankstumo, tam, kad iš taško A, patektum į tašką B aplenkiant priėmimą. Nusileisti Kauko laiptais (prieš rekonstrukciją), nuo viršaus iki pat apačios ant užpakalio, buvo galima lengviau ir greičiau nei funikulieriumi.

Be galo smagu stebėti stipriai pagausėjusią lietuviškųjų pingvinų populiaciją miesto gatvėse, bet geriau tipenantys pingvinai negu gipsas šešioms savaitėms. Ir jei jūs šiandien namo grįžote neimobilizuotomis galūnėmis, jums jau pasisekė.polar-bear-slipping-on-ice.jpg

Esu rezidentūros metais tokią dieną budėjęs traumpunkte. Per parą su kolegomis priimta 150 pacientų! Daugiausia lokotipiniai dilbio kaulų lūžiai. Po poros valandų darbo atsiranda automatizmas: kur skauda, kaip griuvot, Rö, atstatymas, gipsas, šaltis, analgetikai, kontrolė po 7-10 dienų poliklinikoje. Pacientai kiti, o malda – ta pati, kartojama tarsi “Sveika Marija” nuodėmių atleidimui po išpažinties. Galbūt būtent tada atsižegnojau traumatologijos ir į tą pusę nenorėjau net žiūrėti.

Tokiomis dienomis dažniausiai lūžta rankos tipinėse vietose, jei griūnant atstatoma ranka ir visa masė tenka vienam iš riešų, arba kulknšnys, jei paslydus daromas piruetas, prieš tai nelankius baleto pamokų. Aišku, lūžti gali bet kuris kaulas, net ir nosikauliai, jei griūnant bus kliudomas pvz. suoliukas ar šaligatvio bortelis. Osteoporozės iščiulpti kaulai sutrupa gerokai lengviau, todėl pagyvenusioms moteriškėms tokiomis dienomis geriau žiūrėti bolivudines arba turkiškas muilo operas ir kepti pyragus anūkams nei čiuožinėti lediniais šaligatviais bandant vaizduoti Iriną Rodniną*.

1.25165220_std

Šiandien traumatologai minko gipsą, tampo ir fiksuoja lūžgalius – greičiau nebus. Todėl, jei jau atsidūrėte prijomnike, teks laukti. Ilgai. Jei labai skauda, galite paprašyti, kad slaugytoja suleistų vaistų. Jei griuvot, prisitrenkėt, bet aiškių deformacijų nėra, turėtumėte susitvarkyti ir patys. Keli patarimai:

  • Pakelkite sužeistą galūnę. Koją sėdėdami dėkite ant kėdutės, ranką pasiriškite po kaklu. Geriausia susirasti plačią skarą.
  • Šaldykite. Šaldant mažiau tinsta, mažiau skauda. Galima naudoti bet ką. Imat iš kameros šaldytą mėsos kavalką, daržovių, uogų indą, vyniojat į rankšluostį ir laikot apie 15 min prie sužeistos vietos. Pailsit ir vėl šaldot. Veiksminga iki dviejų parų.
  • Analgetikai. Tinka viskas. Ibuprofenas, Nimesilis, Dicloberlas, Ketanovas, Paracetamolis ir t.t. (Tik ne viską kartu).
  • Ramybė. Nejudinam, neminkom, nemojuojam, neminam.
  • Matot, kad ranka žiūri atbulai, tirpsta, šąla pirštai ar pačiam nesiseka susitvarkyti – varot į priėmimą. Trauma įvykusi per 48 val. yra būtinoji pagalba (SAM ministro įsakymas 4 kategorija 6 punktas). Jus privalo apžiūrėti, bet gali tekti laukti. Ilgai.
  • N.B.! Rentgenas negydo. Nepradėkite šakotis, nes lauksite dar ilgiau. Jei galite aiškinti kaip dirbti, galite ir palaukti.

Na, o jei jau grįžot namo su langete, tinka visi aukščiau išvardinti punktai. Bonusas – 6-8 savaičių poilsis jums garantuotas.

****

Draudimo brokeriai šiandien manikiūrą turbūt pasidarė patys, dantimis. Pedikiūrą irgi.

advertisement_ad[Vieta lažybų firmos reklamai]

#ciniškas #chirurgas #ER #trauma #winter

*Irina Rodnina tris kartus olimpinė, šešis kartus pasaulio ir septynis kartus Europos dailiojo čiuožimo čempionė.

Reklama

Nepasprink šližiku

Sveiki gyvi! Ar sugebėjot pakilt nuo silkėm ir baltom mišrainėm nukrautų stalų, ar kaip mūsų PRIME’as, neatlaikėt šventinio siautulio ir likot sėdėti stalo kampe apsikabinę šližikų dubenį?
Gal dar silkutės?

received_3093983596929625683681497272129498.jpegBrrr, į silkę net pažiūrėti negaliu, neribotam laikui. Vien jos kvapas sukelia nedviprasmiškus jausmus viršutinėje pilvo dalyje. Turbūt baisiausia, kas gali nutikti po Kūčių, tai bakterinė vaginozė. Aš rimtai, užjaučiu.

Vienas vilnietis 😉 su žiniasklaida pasidalino pirmąją Kalėdų dieną prie budinčios vaistinės nusidriekusia eile. Galiu lažintis, kad einamiausios prekės buvo Mezym, Omep ir angliukas. Bet ko norėti, kai imi maišyti aguonpienį su silke, grybus su konservuotais žirneliais ir vaisiniu keksu, visa tai užgerdamas spanguolių kisieliumi ir  viską damušdamas šiltu cinamonu gardintu glühwein’u.
699132552185221472415943.jpg

SPS per didžiausius metų valgymo festus pasipuošia ne tik eglutėmis ir girliandomis.
Šventinė klasika priėmime (tarsi iš akvariumo ištraukti karpiai) žiopčiojantys pacientai. Tikriausiai tai, kad žmonės prarado įgūdžius išsirinkti žuvies ašakas, yra evoliucijos ir restoranų kultūros pasekmė.
Ieškoti žuvies kaulo gerklėje – tas pats, kas ieškoti adatos šieno kupetoje. Traukti ešerius pro mažytę eketės skylutę yra gerokai lengviau, nei juos valgyti. Senoliai sako, jei įstrigo ašaka, reikia duoną valgyti, bet aš manau, kad laikas pas oftalmologą arba bent į artimiausią optiką pasikeisti akinių. Dėl praryto žuvies kaulo, kuris 80% praeina per visą virškinamąjį traktą tranzitu, reikia mobilizuoti visą endoskopinę tarnybą. Kartais pasiseka ją rasti, bet ne taip jau retai tenka plaukti namo taip, kaip atplaukei ir artimiausias kelias dienas drumsti vandenį per sietelį, laukiant kol pasirodys stebuklas.
fishbonensmbu8350618630480467186.pngŠiaip šventiniai budėjimai buvo busy, bet papasakoti nelabai yra ką. Be tradicinių skeltagalvių, buvo sakalėlis. Lydėdamas gęstančią žarą vėlai išėjo į balkoną parūkyti ir išskrido. Tik šitas į žemę grįžo greitai, GMP rado gėlyne po balkonu palaužtais sparnais. Matyt, per trumpas pakilimo takas ir tik antras aukštas. Atsibudo sugipsuota ranka. Visų, nuo sanitarės iki skyriaus vedėjo klausinėjo, ar briliantų prikišom kaip Nikulinui. Nesu šitos klasikos mėgėjas, tai paleidau aiškintis į namus. Tikiuosi gipso nenusiims.
fb_img_15457330336059106581270116652539.jpgPamenate, pernykštį Haroldo Mackevičiaus įrašą apie Seimo kultūros komiteto pirmininką? Geras tas postas, bet dar geresnis memas “Nepasprink šližiku!”. Tai va, prieš pat Kūčias GMP atvežė pakeliui gaivinamą senolę. Spalva kažkur tarp navy blue ir blue magenta. Krūtinės ląsta įdubusi, nes osteoporozės iščiulpti šonkauliai nuo pirmo paspaudimo subyrėjo kaip kortų namelis. Nei paradoksinio, nei jokio kito kvėpavimo ten nebuvo, tik elektrokardiografas dar bandė registruoti pavienius elektrinius širdies impulsus. Pulsoksimetras, vietoje satūracijos* rodė kambario temperatūrą. Gaivinimą perėmę reanimatologai iškrapštė kvėpavimo takus užkišusį ŠLIŽIKĄ. Orui per trachėją ir bronchų medį pasiekus alveoles atsirado agoninis kvėpavimas. Bet to neužteko.
Netreniruotas žmogus  nekvėpavęs gali išbūti apie porą minučių ir viskas, jei nesuteiksi pirmosios pagalbos, žmogaus nebebus.

Jei jūsų naujametinių pasižadėjimų sąrašiuke dar yra vietos, įsirašykite “PIRMOSIOS PAGALBOS KURSAI”. Dažniausiai žmones kausto baimė, kad nežinos, nesugebės, kad nepavyks, todėl verčiau pasislepia už išmaniojo telefono ekrano nei imasi iniciatyvos. Taip, gali nepavykti! Mums irgi ne visada pavyksta, bet mes bandome. Tik kelios minutės, tik tiek ir viskas galėtų būti kitaip.

*Kraujo įsotinimas deguonimi (norma 95-100%)

#ciniškas #chirurgas #sps #pirmojipagalba #šližikas #pasižadėjimas #newyearlist #fishbone

Alio ble

Pasidalinus savo mintimis apie tai, kas turi būti priėmimo skyriuje ir ko ten būti neturėtų, mane užplūdo tokia dviprasmybė. Gal kiek per kietai, gal per daug šokiruojančiai, juk visokių situacijų būna. O ir šiaip žmonėms sunku susigaudyti, jie gi ne gydytojai, o dar mokesčius moka, na, bent jau kai kurie. Ir einu aš sau toks pasimetęs į budėjimą “pasaulio gelbėti“.

confused-professional28074509247761232658.jpg

Pradžia buvo daug žadanti. Skambutis iš skyriaus – kažkam stiprūs skausmai po operacijos. Tuo pat metu skamba mobilus, ekrane nušvinta “Prijomnikas”. Paskubomis pasakau, ką suleisti nuo skausmo ir atsiliepiu “kita linija”. Anam laido gale:
– Prakirsta lūpa… vakar…
Ok, einu apžiūrėti dar šviežiai broga garuojančio nelaimėlio. Wow! Vaizdas primena nenusisekusią botulino terapiją, tarsi parkinsonininkas kamuojamas grubaus tremoro būtų adatos nenulaikęs. Žaizda bjauri, pro viršutinę lūpą galima skaičiuoti viršutinės eilės pageltusius dantis. Kraštai padengti kraujo krešuliais, šašu ir baliaus likučiais. Du variantai: atnaujinti žaizdos kraštus ir susiūti arba palaukti, kol žaizda išsivalys ir tada plastikuoti. Abiem atvejais geriau tai palikti profesionalams – plastikams. Neabejoju, kad žaizdą žmogelis kruopščiai dezinfekuos kasdien.

medical-grade-ethyl-alcohol-alcohol-ethanol2381397709729792813.jpg

Bežiūrint į meditacinį e.sistemos ratuką, į kabinetą užėjo slaugytoja ir informavo, kad atvežti dar du su galvos žaizdomis. Staiga išgirdau pažįstamą melodiją. Chalato kišenėje suspurdėjo mobilusis. “Chir. skyrius”.

– Klausau.
– Daktare, jūsų reikia 3 palatoje, greitai.
Besisukantį ratuką kompo monitoriuje palieku vienišą, o pats olimpinio ėjimo žingsneliu varau į skyrių. Palatoje gargaliuojanti senolė sumąstė, kad jai jau gana savo vargą vargti, susikrovė mantą ir pajudėjo tuneliu šviesos link, kur jos jau laukė didžioji dalis giminės.
– Kvieskit reanimatologus, o jūs neškit skubios pagalbos krepšį.
Nurodymai duoti, o pats pradedu treškinti pavargusius senolės šonkaulius, santykiu 2 su 30. Dar kurį laiką bandėme ją grąžinti į pilką ir šlapią gruodį, bet močiutė nusprendė kitaip. Patys sau kaip amerikoniškuose serialuose neplojom, tiesiog ramiai vienas kitam padėkojom ir aš grįžau atgal į priėmimą, siūti girtų galvų.

say-goodbye-2890801__3408355218803078696530.jpg

Einant koridoriumi mane pasitiko kelios poros žvilgsnio nekoncentruojančių akių.
– Pagaliau ble, – kažkas sumykė laukiamajame.
– Kas nutiko? – pridusęs paklausiau aš. Krūtinės ląstą minkyti, tai ne dviračio padangas pūsti, bet tiek jau to. Tiesiog, įjungiau poker face ir dirbam toliau. Šiaip šūdas, ne žaizda, bet kadangi žmogus sunkiai orientavosi aplinkoje, nusprendžiau palikti stebėjimui.
– Noriu jus pastebėti, dėl neurologinės patologijos.
– Tu ką, bl@#t manai aš psichas, neurologas kur@*a. Pašol tu n@*”i!
Ups, nesugebėjau “prieiti” prie paciento, sukontaktuoti su juo. Kadangi pas mus ne zoologijos sodas ir ne zona, tai ant žemės nevertėm ir pririšę prie lovos nestebėjom. Išėjimą rado pats.
Kitas vyrukas irgi “tik taurę vyno” išgėręs, kluptelėjo ant slenksčio ir padalino savo nosį į dvi nelygias dalis, grynai kaip Rondo dainoje “Margarita”. Puzzle žaidžiau gal 40 minučių, kol viską surinkau į vietas. Gavosi neblogai.
Grįžęs į skyrių “radau” dar dieną guldytų ligonių, kuriuos reikia išoperuoti (apendicitas, žarnų nepraeinamumas, pūlinys). Maždaug ties pirmaisiais gaidžiais viską baigiau. Pagaliau ištiesiau kojas. Skambutis! Galvos trauma.
Ant kušetės sėdi, toks neblogai pasportavęs jaunikaitis, bet kinkuoja kaip nuvarytas kuinas. Ne vienas, su policijos palyda.
– Kas atsitiko?
– Sumušė, apsauginis – nedaugžodžiavo pacientas.
– Kur mušė?
– Čia, – pirštu pavedžiojo ties kairiąja veido puse, bandydamas parodyti žandikaulį, – negaliu kramtyti, – patikslino simptomus.
Apžiūrėjęs neradau jokių žaizdų, tik nedidelį sumušimą ties apatinio žandikaulio kampu ir kelių centimetrų diametro hematomą iš vidinės pusės.
– Padarysime rentgeno nuotrauką, dėl lūžių.
Kaip ir buvo galima tikėtis lūžio nesimatė, bet kadangi nuotraukos kokybė, tokia so so, o kalba eina apie teisinį ginčą, nusprendžiau galutinai išsklaidyti visas abejones paskirdamas dar trupučiuką jonizuojančių spindulių. Po kompiuterinės tomografijos diagnozė nepasikeitė. Gydymo planas irgi. Šaltis, ramybė, analgetikai pagal reikalą, kontrolė po savaitės poliklinikoje.
Nežinau, kuri gydymo vieta užkliuvo, bet kuinas akyse virto baltu žirgu:
– Ė, tu, ble, šarlatanas, tai n@€&i, aš dvi valandas čia smaukausi, o tu čia b@#€į volioji! Jei nesugebi susitvarkyti, tai siųsk n@#€&i į “Žalgirį” (suprask pas veido žandikaulio chirurgus)!
Vėl poker face, be didesnių diskusijų išrašas su girtumo ir agresyvumo žyma į dantis ir trumpas, bet efektingas atsisveikinimas: koja atidarytos durys bei trys aukštai gero rusiško mato. Pamaniau, auksinis žmogus tas apsauginis.

apsauga-16015362602095656104.jpg

Kaip grįžau namo nepamenu. Tarpduryje prasilenkėm su žmona. Kritau kryžium į lovą šalia trečią dieną karščiuojančio sūnaus. Pediatrė poliklinikoje žadėjo priimti popiet.
#ciniškas #chirurgas #budėjimas #nightshift #sps #pokerface

Privėmimo karai

Mes vis dar nesuprantame, kam reikalingas skubios pagalbos skyrius. Dažnas tautietis žodį “skubus“ priima kaip esminį, o tai, kad ten teikiama tik būtinoji pagalba, paprasčiausiai ignoruoja.

Eilinis budėjimas sekmadienį, o priėmimo skyrius primena eilinę dieną poliklinikoje. Ne, tai ne magnetinės bangos, ne mėnulio fazės ir pacientų, kuriems reikia būtinosios pagalbos ne daugiau, nei kitomis dienomis, tiesiog prijomniką užkiša #avdrugtamchio ir #mankažkaipneramu personos.

Atskira faunos rūšis, kuri prieš šventes ar atostogas bando “prakišti“ savo gyvenimo saulėlydį pasitinkančius tėvus ir senelius į ligoninę, kad šie netrukdytų šventės švęst, tarsi jie būtų kalti vien dėl to, jog vis dar nenumirė.

Sekmadienius labai mėgsta ir tam tikra emigrantų kategorija. Tie, kurie atvažiuoja pasitikrinti sveikatos į Lietuvą, nes nepasitiki babajais, o tiksliau, savo chiken factory žodynu nesugeba paaiškinti, ko gi atsibeldė pas gydytoją. Čia tie, kur uždirba milijonus, rašo piktus straipsnius apie tėvynę, kurie nemoka mokesčių, bet paprašius susimokėti į kasą kelis pinigus, pratrūksta plūstis, kokia šūdina Lietuva ir kad visame pasaulyje (kuris apsiriboja vienu rytų Londono rajonu šeštojoje zonoje) tokio bezpridielo nėra.

Mane liūdina, kad priėmime neproporcingai didelė masė žmonių nesuvokia arba nenori suvokti (nes taip yra patogiau), kad čia medicininė pagalba teikiama avarijose nukentėjusiems, nukritusiems iš didelio aukšto, maišelyje atsivežantiems rankas ir pirštus, durtiems, šautiems, besiraitantiems dėl inkstų ar tulžies pūslės akmenligės priepuolių, insulto, infarkto, traukulių ištiktiems, bandantiems nusižudyti ligoniams. Ir taip, man visai neįdomūs jūsų trečią savaitę trunkantys nugaros skausmai, vakarais tinstančios kojos, užkietėję viduriai, sloga, pablogėjusi klausa ir panašiai. Maximum, ką galiu pasiūlyti, Diclac į užpakalį ir iškviesti taksi, kuris jus parveš namo, ir tik tada, kai baigsiu su rimtesniais ligoniais. Man keista, kad eidami pas gydytoją jūs išsigooglinat apendicito simptomus, gydymą ir operacijos variantus, bet nesugebate išgerti ibuprofeno tabletės. Važiuojate į prijomniką dėl skaudančių sąnarių, aukšto spaudimo, cukraligės, nors būtų keista, jei šitų problemų nebūtų, nes sveriate arti 150 kilogramų. Geriau pagooglinkit mitybos planus.

SAM įsakymas leidžia apmokestinti kiekvieną, kuris kreipiasi į skubios pagalbos skyrių ne dėl būtinosios pagalbos, todėl kitą kartą vykdami pasitikrinti į priėmimą pasiimkite ne tik sumuštinių, bet ir piniginę. Iki pasimatymo!

#ciniskas #chirurgas #sps #emr #būtinojipagalba #ligoninė #priėmimas #14€

Linksmosios pėdutės

Nežinau kaip jums, bet man gražiausias metų laikas yra žiema. Tai tarsi juodai balta fotografija. Koks kontrastas, kokios išraiškingos detalės, kiek atspindžių! O dar tas sniego gurgždėjimas po kojomis. Meditacinė muzika mano ausims.

Žiema priverčia judėti. Tas jausmas, kai leidiesi su slidėmis ar lenta nuo kalno bekele, ten kur vėjas sunešė cukraus vatos pusnis, jautiesi toks lengvas ir toks laisvas.

Žiemą kontrastai išties įspūdingi, ypač demarkacinė riba tarp gyvo ir negyvo.

Nors pas mus žiema net neįsibėgėjo, bet su pirmuoju sniegu priėmimo skyriuje pasirodė pirmieji baltieji klajūnai. Klajūnai jie dėl to, kad migruoja nuo vieno prekybcentrio iki kito prašydami 20 ar 50ct, daugiau – nedrįsta, nes retas, kuris susimils duoti. Apšepusiems ir murziniems migrantams (emigrantai, ramiai!), tamsoje sunkiai atskiriamiems nuo  chupakabros, ateina sunkus metas. Negali jie kaip meškos žiemos miegu užmigti, nes pilvas urzgia, maitintis reikia skysta duona kasdienine. Dažniausiai jie migruoja nedideliais būriais, klampodami per suplūktą sniegą, o pasiekę mirksinčių lempų nušviestą prekybos centrą it piligrimystės stotelę, ištiesia tirtančią ranką. Matau juos ten ir matau juos čia, priėmimo skyriuje, atvežtus GMP sušilti. Vieni, dar tą patį vakarą, atgavę gyvo žmogaus spalvą grįš tęsti nebaigtų darbų, nes gi penkmečio planas – nė dienos blaivios, kiti pasiliks ilgėliau.

Būna, draugystės bambalio vilkelis taip įsisuka, kad ima ir išsiderina vidinis kompasas, paveda autopilotas ir nebesupranta žmogus, kur jo urvas meiliai vadinamas namais. O kojos tokios sunkios, o žemė taip arti, o pusnis tokia minkšta… Filmo juostelė nutrūksta, lieka tik foninis triukšmas ir kažkur tolumoje aidu atkartojami sirenų, pulsoksimetro pypsėjimo bei ringerio lašų kapsėjimo garso specialieji efektai. Sugrįžęs vis dar mirguliuojantis vaizdas nedžiugina, ypač kai paaiškėja, jog pirštai, o neretai ir kojos liko ten, kur gulėjai – guminiuose batuose purvinam pakelės griovio sniege. Viskas, kas liko tau – šalti, pajuodę, negyvi stagarai, tarsi vieniši kiečiai apsnigtame lauke. Šios pagirios bus sunkesnės nei įprastai.

Žiemos kontrastai ryškūs, ypač tarp gyvo ir negyvo.

Jei matote sniege gulintį nuvargėlį, nepraeikite pro šalį, ištieskite pagalbos ranką, na bent jau pakvieskite pagalbą #112.

Per šias Kalėdas reikės aplankyti “kaimynus” prie gretimo konteinerio su vilnonėmis kojinėmis, tegul šventė nusileidžia ir į kiemo šiukšlių konteinerį.

#ciniškas #chirurgas #linksmosiospėdutės #žiema #vilnonėskojinės 112