Kodėl nereikia būti gydytoju arba tamsioji medicinos pusė, apie kurią niekas nekalba

Kažkaip visada knieti įlįsti į dūšią, pažvelgti į užkuliusius, pamatyti nepavykusius kadrus ir tai, ką bandoma paslėpti, maskuoti ar užtušuoti. Kapstymasis it vištoms ant mėšlo krūvos daugeliui sukelia malonumą.
Turiu draugą, kuris ne tik morališkai prisideda prie “Ciniško chirurgo” veiklos, bet ir pats yra jo dalis. Bičiulis nuolat mane padrąsina, pakritikuoja ir užveda ant kelio. Kažkada jis atsiuntė tekstą: ilgą ir sunkų kaip Sizifo akmuo. Manau atėjo laikas ir jam.

donoharm-poster-large
http://www.donoharmfilm.com/

“Su Audriumi susipažinome studijų metais. Jis buvo atletiškas, kiek aukštesnis už mane, tamsiai žalių akių, visuomet dėvėdavo juodus akinius apvaliais stiklais. Valiūkiškai susivėlę rudi plaukai ir žurnalo viršelio verta ideali šypsena. Tikras merginų magnetas. Gerai išauklėtas, galantiškas, paslaugus, kartais gal net kiek ir per daug.
Pirmame kurse susidūriau su adaptacijos universitete problemomis, be to, mokslai pasirodė sunkesni nei aš galvojau. Ir išvis, gal ne jie man tuo metu rūpėjo. Žinot, pirmi studentavimo metai, laisvės pojūtis ir tiek daug visko dar nepatirta. Pirmi vakarėliai, pirmos stiprios pagirios, pirma cigaretė ir visi kiti pirmi kartai, kurie tuo metu mano gyvenimą spalvino ryškiausiomis spalvomis. Audriaus tikslai buvo visai kitokie: jis atėjo mokytis, daug mokytis ir mokytis gerai. Be to, jo tėvai medikai su dideliais lūkesčiais ir dar didesnėmis ambicijomis. “Turi gerai mokytis” – buvo mano draugo pareiga. Dėl mūsų skirtingų prioritetų tapome puikia komanda. Aš jam parodžiau puikiausius barus, kuriuose kainos nedraskė studentui kišenės, o mano draugas mainais padėdavo ruoštis koliams ir egzams.
Bėgo metai, tačiau geriausiais draugais netapome. Jis visada buvo labai uždaras. Jei norėdavau pakapstyti giliau, Audrius staiga arba pakeisdavo temą, arba atsakydavo, kad šiuo metu apie tai nenorįs kalbėtis. Aš dėl to labai nepergyvenau, gal net šiek tiek džiaugiausi, nes niekada su juo nesijaučiau apkrautas svetimomis bėdomis. Be to, jam susiradus merginą, vėliau tapusia jo žmona, mes natūraliai atitolome, mažiau bendravom ir galiausiai kiekvienas pasukome savo keliais.
Gyvenimas tiek man, tiek mano bičiuliui klojosi visai neprastai. Nežinau, apie ką svajodavot jūs savo studijų metais, bet mes, medikai, nuo pat pirmos dienos perlipus universiteto slenkstį, galvoje dėliojamės planus ir vaizdinius, kokiais gi gydytojais norime būti. Jokie egzotiški planai galvoj nevirė, aš, žinoma, norėjau tapti chirurgu, o Audrius – anesteziologu. Taip reikalai susidėliojo, kad įdėtos pastangos studijų metais, buvo tiesiogiai proporcingos rezultatui. Laimingai pasiekėme savo tikslų. O toliau darbas, darbas ir dar kartą darbas…
Paskutinį kartą mačiau Audrių praėjus keleriems metams po studijų. Susitikome visiškai atsitiktinai viename prekybos centre. Buvo kaip tik Kalėdų apsipirkinėjimo įkarštis, todėl tikras stebuklas, kad tokioje minioje žmonių susidūrėme vos ne kaktomuša. Apsikeitėme šabloniniais klausimais.
– “Kaiptu”, “kątu”, “kasgero”? – išpyškinau. Jis buvo kaip visada labai lakoniškas, į klausimus atsakinėjo abstrakčiai ir labai aiškiai.
– Klausyk, žinau neblogą vietelę netoliese. Eime išlenksim po bokalą, pažaisim biliardą, prisiminsime studentavimo laikus – pasiūliau senam draugui. Jis šiek tiek pamąstęs, o vėliau atsiklausęs žmonos – sutiko.
Buvo linksma. Prisiminėm gerus laikus, daug juokėmės, atrodo niekas nepakito per tiek metų – aš daug šnekėjau, o jis daug klausėsi ir šypsojosi savo idealia šypsena. Nepastebėjau nieko neįprasto. Bendravom kaip bendravę. Atsisveikindami apsikabinome.
– Tai iki greito! Nepaskęsk budėjimuose, – tariau aš. Jis tik kažką sumurmėjo, nusišypsojo, nueidamas pamojo ranka ir tai buvo paskutinis kartas, kada aš jį temačiau.
Audrių rado savo kabinete “miegantį” ant kušetės. Atraitota rankove, su švirkštu venoje. Fentanilis. Maždaug 80 kartų stipresnis sintetinis opioidas už patį morfiną. Jei reikėtų paaiškinti kas yra morfinas, pacituočiau vieną dėstytoją ir nuostabų gydytoją – “tai medžiaga, kurią pavartojęs jautiesi kaip gulėdamas ant debesų, nors iš tikrųjų voliojiesi savo vėmaluose”. Net nekyla abejonės, kad mano kolega žinojo, ką daro. Būdamas anesteziologu tikrai nesupainiosi terapinės dozės su mirtina injekcija. Jokių gręsiančios savižudybės ženklų nemačiau nei aš, nei jo žmona, nei kolegos. Juk šypsena buvo jo vizitinė kortelė. Dieve, kaip man gėda, nors pats esu medikas, tačiau psichikos sveikata man tokia nepažįstama. Ir tik dabar atgimsta dėstytos psichiatrijos ciklo paskaitos apie savižudybes, slaptą depresiją, jos veidus ir atspalvius. Niekad rimtai į tai nežiūrėjau ir visada atrodė, kad šios problemos yra kažkur toli ir manęs niekada nepalies. Pasirodo tai yra daug arčiau, nei mes galime pagalvoti.
Audriaus ir begalės kitų kentėjusių nuo šios ligos, nesugrąžinsiu. Bet kažkam reikia apie tai kalbėti, ypač nepatogiomis temomis ir ne tik rugsėjo 10-ąją. Mes visi per dažnai nurašome artėjančios krizės ženklus stresui, nuovargiui, charakterio subtilybėms. Iki bedugnės atbrailos kelias ilgas ir vingiuotas, trunka ne vieną dieną, o the point of no return yra tik bedugnės apačioje. Psichikos ligų stigmatizavimas visuomenėje, problemos neigimas ir trumpalaikis dėmesys, kai kažkas jau įvyksta, priverčia žmones slėptis, užsidaryti kiaute ar puoštis dirbtine mėšlungio rakinama šypsena.
Beje, medikai yra vienoje didžiausių savižudybių rizikos grupių tarp visų profesijų, o ypač anesteziologai.
https://www.webmd.com/mental-health/news/20180508/doctors-suicide-rate-highest-of-any-profession?fbclid=IwAR2HPR1I1T56cBCq5C8L345ko5yWil5I_Bmgh7JZY2CIewMZ5hurS5JpvjI#1, https://www.dailymail.co.uk/health/article-5792735/Suicide-rate-doctors-highest-profession-DOUBLE-general-population.html)

biggest_suicide_rate_by_profession
Susidūrę su psichinės sveikatos problemomis, dėl įvairių motyvų, mes esame linkę jas ignoruoti.
https://emedicine.medscape.com/article/806779-overview?fbclid=IwAR1E8CsUpdZJSI5q0AA_4ag0ziC_QxF_xVia3Fj4qgzlyPa9fdcE173cx0U#a2
Mes kasdien vaikštome skustuvo ašmenimis, klystame, stojamės, einame toliau. Bet kiekviena klaida vyniojasi aplink kaklą, vis labiau verždama, kol ima trūkti oro. Krūvis toks, kad žiopčioji kaip išmesta žuvis ant kranto, vartydamas dideles bejausmes akis, vildamasis, kad sekanti banga, jau tikrai tave pasieks. Dažnas ieško išganymo alkoholyje, kiti – tunelio gale.
Depresija susirgti gali kiekvienas, bet niekas neturėtų peržengti ribos, kai grįžti jau nebegalima. Mūsų visų pareiga pastebėti, kalbėti ir nustoti gėdytis.
Linkiu girdinčių ne tik ausų, bet ir širdžių. Ne tik išgirskime, bet ir išklausykime.”

#ciniškas #chirurgas #DoNoHarm

Reklama

Antivaxeriai ir Dunning Kruger efektas

Nesu aš psichologijos ar psichosociologijos ekspertas, tačiau labai jau niežti pasidalinti vienu įdomiu reiškiniu, kuris nuolat sutinkamas visuomenėje, ypač kai kalba pakrypsta apie mediciną. Šiandien nieko nenoriu išskirti, nes tai būdinga absoliučiai daugumai žmonių (kai kuriose grupėse, tai itin gerai atsiskleidžia, matyt didžiausia jų koncentracija artėjanti prie įsotinimo taško).

Geriau papasakosiu istoriją.

Šią istoriją galite rasti internete, bet ji tokia reprezentatyvi, kad ja pasidalinsiu atskirai.
Visi žinome, kad yra toks nematomas rašalas, bent jau mes vaikystėje jį naudojome žaisdami šnipų žaidimus. Taip taip, augau tais laikais, kai nebuvo YouTube, išmaniųjų, o internetas buvo tik bibliotekoje ant telefoninio modemo, kurio jungimosi garsą dar dabar sapnuoju košmaruose. Savo slaptiems pranešimams naudodavome pieną, bet galima naudoti ir citrinų sultis, tik jų gauti buvo gerokai sunkiau. Rašalui išdžiūvus, parašytas tekstas tapdavo nematomos, o kad galėtum perskaityti, reikėdavo pakaitinti raštelį virš ugnies, todėl namuose nuolat dingdavo degtukai. Mama net buvo įtarusi, jog pradėjau rūkyti, bet tai įvyko keliais metais vėliau.

Taigi 1995 McArthur Wheeler, manydamas, kad viską žino apie citrinų sultis, iškėlė hipotezę, kad nematomas rašalas gali paslėpti jo veidą nuo vaizdo kamerų. Jis net atliko eksperimentą. Išsitrynė veidą citrina, kuri ėdė odą ir graužė akis, o po to su Poloroid’u pasidarė “selfie”. Nelabai aišku kodėl, gal dėl ašarojančių akių kažką suchimičino, gal bloga fotojuosta, bet nuotraukoje veido nesimatė. Vyriukas liko patenkintas rezultatais, padarė išvadas, ir nusprendė tai pritaikyti realioje situacijoje. Sumąstė ne šiaip planelį, o apiplėšti banką ir net ne vieną! 1995 balandžio 19 kruopščiai išsimozojęs citrinų sultimis, vidury baltos dienos, plačiai besišypsodamas į stebėjimo kameras, (nes nu gi jos negali užfiksuoti citrininio veido) jis užėjo į vieną Pitsburgo banką ir grasindamas ginklu pareikalavo pinigų. Tada užėjo į antrą… Na, nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog dar tą patį vakarą į jo duris pasibeldė policijos pareigūnai ir McArthur Wheeler sėdo į belangę už ginkluotą banko apiplėšimą. Jis tepasakė “Taigi aš buvau išsitrynęs citrina”. Ups. 🙃

Šia istorija susidomėjo Cornell universiteto psichologas David Dunning ir jo studentas Justin Kruger. Jie padarė studiją, kurios metu studentams buvo išdalinti klausimai iš logikos, gramatikos ir humoro, o po to buvo klausiama kaip savo atsakymus vertini lyginant su kitais. Pasirodo, tie, kas atsakė į klausimus prastai, save vertino gerai, o patys blogiausi manė, kad yra tarp trečdalio geriausių. Vėliau tokių studijų buvo padaryta daug ir įvairiose srityse, tame tarpe ir medicinoje. Reiškinys, kai žemesnių gebėjimų žmonės nesugeba suvokti savo ribotumo vadinamas Dunning-Kruger (Daningo-Kriugerio) efektu.

Unskilled and unaware of it: How difficulties in recognizing one’s own incompetence lead to inflated self-assessments.

Šis efektas nesvetimas ir jauniems chirurgams, kurie užkliūna už kvailumo kalvos (“Mount stupid”), kai atrodo, kad viską žinau ir viską galiu. Deja, pirmosios komplikacijos labai greitai apkarpo sparnus ir drebia it šūdvabalį ant žemės, o tada laukia labai ilgos pagirios, daug knygų, daug straipsnių ir maži maži žingsneliai į priekį, tik jau niekada nebegalvosi, kad gali viską žinoti.

Dunning Kruger efektas

Pastebėta, kad kvalifikuoti žmonės linkę save nuvertinti, nes mano, kad jei jie gali padaryti, vadinasi – gali bet kas. Tai atvirkštinis efektas.

¯\_(ツ)_/¯

Kelių medicininių stimpanko romanų perskaitymas, dar nepadaro tavęs gydytoju, kaip manęs nepadaro golemų ir dirižablių inžinieriumi. “Tikrosios žinios, tai yra žinojimas kiek dar nežinai”, sakė Konfucijus. Neužtenka “biški nusimanyti karvių genetikoje”, kad galėtum diktuoti, koks dirbtinio apvaisinimo būdas geriausias moteriai. Neužtenka vogti mašinas, atsėdėti zonoje, daryti tatuiruotes ar apsivilkti violetinį megztuką, kad galėtum gydyti vėžį. Nors pala…

A. Tapino “Vilko valanda“ iliustracija

Dar daugiau, mažas žinių bagažas ir nekompetencija yra pavojinga, nes išperi dar vieną danning-kriugeriuką, kuris maitinamas socialinių tinklų maita gali virsti Fredžiu Kriugeriu, o tai, kaip sakė mano kolega, yra baisiau nei karas, maras ar ubago lazda.


A. Tapino “Vilko valanda“ iliustracija

#ciniskas #chirurgas #kruger #dunning #efektas #zinios