Antivaxeriai ir Dunning Kruger efektas

Nesu aš psichologijos ar psichosociologijos ekspertas, tačiau labai jau niežti pasidalinti vienu įdomiu reiškiniu, kuris nuolat sutinkamas visuomenėje, ypač kai kalba pakrypsta apie mediciną. Šiandien nieko nenoriu išskirti, nes tai būdinga absoliučiai daugumai žmonių (kai kuriose grupėse, tai itin gerai atsiskleidžia, matyt didžiausia jų koncentracija artėjanti prie įsotinimo taško).

Geriau papasakosiu istoriją.

Šią istoriją galite rasti internete, bet ji tokia reprezentatyvi, kad ja pasidalinsiu atskirai.
Visi žinome, kad yra toks nematomas rašalas, bent jau mes vaikystėje jį naudojome žaisdami šnipų žaidimus. Taip taip, augau tais laikais, kai nebuvo YouTube, išmaniųjų, o internetas buvo tik bibliotekoje ant telefoninio modemo, kurio jungimosi garsą dar dabar sapnuoju košmaruose. Savo slaptiems pranešimams naudodavome pieną, bet galima naudoti ir citrinų sultis, tik jų gauti buvo gerokai sunkiau. Rašalui išdžiūvus, parašytas tekstas tapdavo nematomos, o kad galėtum perskaityti, reikėdavo pakaitinti raštelį virš ugnies, todėl namuose nuolat dingdavo degtukai. Mama net buvo įtarusi, jog pradėjau rūkyti, bet tai įvyko keliais metais vėliau.

Taigi 1995 McArthur Wheeler, manydamas, kad viską žino apie citrinų sultis, iškėlė hipotezę, kad nematomas rašalas gali paslėpti jo veidą nuo vaizdo kamerų. Jis net atliko eksperimentą. Išsitrynė veidą citrina, kuri ėdė odą ir graužė akis, o po to su Poloroid’u pasidarė “selfie”. Nelabai aišku kodėl, gal dėl ašarojančių akių kažką suchimičino, gal bloga fotojuosta, bet nuotraukoje veido nesimatė. Vyriukas liko patenkintas rezultatais, padarė išvadas, ir nusprendė tai pritaikyti realioje situacijoje. Sumąstė ne šiaip planelį, o apiplėšti banką ir net ne vieną! 1995 balandžio 19 kruopščiai išsimozojęs citrinų sultimis, vidury baltos dienos, plačiai besišypsodamas į stebėjimo kameras, (nes nu gi jos negali užfiksuoti citrininio veido) jis užėjo į vieną Pitsburgo banką ir grasindamas ginklu pareikalavo pinigų. Tada užėjo į antrą… Na, nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog dar tą patį vakarą į jo duris pasibeldė policijos pareigūnai ir McArthur Wheeler sėdo į belangę už ginkluotą banko apiplėšimą. Jis tepasakė “Taigi aš buvau išsitrynęs citrina”. Ups. 🙃

Šia istorija susidomėjo Cornell universiteto psichologas David Dunning ir jo studentas Justin Kruger. Jie padarė studiją, kurios metu studentams buvo išdalinti klausimai iš logikos, gramatikos ir humoro, o po to buvo klausiama kaip savo atsakymus vertini lyginant su kitais. Pasirodo, tie, kas atsakė į klausimus prastai, save vertino gerai, o patys blogiausi manė, kad yra tarp trečdalio geriausių. Vėliau tokių studijų buvo padaryta daug ir įvairiose srityse, tame tarpe ir medicinoje. Reiškinys, kai žemesnių gebėjimų žmonės nesugeba suvokti savo ribotumo vadinamas Dunning-Kruger (Daningo-Kriugerio) efektu.

Unskilled and unaware of it: How difficulties in recognizing one’s own incompetence lead to inflated self-assessments.

Šis efektas nesvetimas ir jauniems chirurgams, kurie užkliūna už kvailumo kalvos (“Mount stupid”), kai atrodo, kad viską žinau ir viską galiu. Deja, pirmosios komplikacijos labai greitai apkarpo sparnus ir drebia it šūdvabalį ant žemės, o tada laukia labai ilgos pagirios, daug knygų, daug straipsnių ir maži maži žingsneliai į priekį, tik jau niekada nebegalvosi, kad gali viską žinoti.

Dunning Kruger efektas

Pastebėta, kad kvalifikuoti žmonės linkę save nuvertinti, nes mano, kad jei jie gali padaryti, vadinasi – gali bet kas. Tai atvirkštinis efektas.

¯\_(ツ)_/¯

Kelių medicininių stimpanko romanų perskaitymas, dar nepadaro tavęs gydytoju, kaip manęs nepadaro golemų ir dirižablių inžinieriumi. “Tikrosios žinios, tai yra žinojimas kiek dar nežinai”, sakė Konfucijus. Neužtenka “biški nusimanyti karvių genetikoje”, kad galėtum diktuoti, koks dirbtinio apvaisinimo būdas geriausias moteriai. Neužtenka vogti mašinas, atsėdėti zonoje, daryti tatuiruotes ar apsivilkti violetinį megztuką, kad galėtum gydyti vėžį. Nors pala…

A. Tapino “Vilko valanda“ iliustracija

Dar daugiau, mažas žinių bagažas ir nekompetencija yra pavojinga, nes išperi dar vieną danning-kriugeriuką, kuris maitinamas socialinių tinklų maita gali virsti Fredžiu Kriugeriu, o tai, kaip sakė mano kolega, yra baisiau nei karas, maras ar ubago lazda.


A. Tapino “Vilko valanda“ iliustracija

#ciniskas #chirurgas #kruger #dunning #efektas #zinios

Reklama

Linksmosios pėdutės

Nežinau kaip jums, bet man gražiausias metų laikas yra žiema. Tai tarsi juodai balta fotografija. Koks kontrastas, kokios išraiškingos detalės, kiek atspindžių! O dar tas sniego gurgždėjimas po kojomis. Meditacinė muzika mano ausims.

Žiema priverčia judėti. Tas jausmas, kai leidiesi su slidėmis ar lenta nuo kalno bekele, ten kur vėjas sunešė cukraus vatos pusnis, jautiesi toks lengvas ir toks laisvas.

Žiemą kontrastai išties įspūdingi, ypač demarkacinė riba tarp gyvo ir negyvo.

Nors pas mus žiema net neįsibėgėjo, bet su pirmuoju sniegu priėmimo skyriuje pasirodė pirmieji baltieji klajūnai. Klajūnai jie dėl to, kad migruoja nuo vieno prekybcentrio iki kito prašydami 20 ar 50ct, daugiau – nedrįsta, nes retas, kuris susimils duoti. Apšepusiems ir murziniems migrantams (emigrantai, ramiai!), tamsoje sunkiai atskiriamiems nuo  chupakabros, ateina sunkus metas. Negali jie kaip meškos žiemos miegu užmigti, nes pilvas urzgia, maitintis reikia skysta duona kasdienine. Dažniausiai jie migruoja nedideliais būriais, klampodami per suplūktą sniegą, o pasiekę mirksinčių lempų nušviestą prekybos centrą it piligrimystės stotelę, ištiesia tirtančią ranką. Matau juos ten ir matau juos čia, priėmimo skyriuje, atvežtus GMP sušilti. Vieni, dar tą patį vakarą, atgavę gyvo žmogaus spalvą grįš tęsti nebaigtų darbų, nes gi penkmečio planas – nė dienos blaivios, kiti pasiliks ilgėliau.

Būna, draugystės bambalio vilkelis taip įsisuka, kad ima ir išsiderina vidinis kompasas, paveda autopilotas ir nebesupranta žmogus, kur jo urvas meiliai vadinamas namais. O kojos tokios sunkios, o žemė taip arti, o pusnis tokia minkšta… Filmo juostelė nutrūksta, lieka tik foninis triukšmas ir kažkur tolumoje aidu atkartojami sirenų, pulsoksimetro pypsėjimo bei ringerio lašų kapsėjimo garso specialieji efektai. Sugrįžęs vis dar mirguliuojantis vaizdas nedžiugina, ypač kai paaiškėja, jog pirštai, o neretai ir kojos liko ten, kur gulėjai – guminiuose batuose purvinam pakelės griovio sniege. Viskas, kas liko tau – šalti, pajuodę, negyvi stagarai, tarsi vieniši kiečiai apsnigtame lauke. Šios pagirios bus sunkesnės nei įprastai.

Žiemos kontrastai ryškūs, ypač tarp gyvo ir negyvo.

Jei matote sniege gulintį nuvargėlį, nepraeikite pro šalį, ištieskite pagalbos ranką, na bent jau pakvieskite pagalbą #112.

Per šias Kalėdas reikės aplankyti “kaimynus” prie gretimo konteinerio su vilnonėmis kojinėmis, tegul šventė nusileidžia ir į kiemo šiukšlių konteinerį.

#ciniškas #chirurgas #linksmosiospėdutės #žiema #vilnonėskojinės 112