Nekasdieninės dovanos

Sako, Kalėdos stebuklų metas. Sako, sužibus Betliejaus žvaigždei ima ir išsipildo slapčiausi norai.
Vaikai darželyje pasitinkant senį dainavo kažkokią dainelę apie tuos norus. Tiksliai jos nepamenu, bet mintis tokia, kad išsipildo tik pačios didžiausios svajonės ir tik tai, ko labiausiai trokšti. Čia panašiai, lyg turėtum tik vieną voucherį, o prekių kiekis ribotas. Ko paprašytumėt jūs? Pinigų, naujos mašinos, laimės, sveikatos ar ramesnių naktų? Ar teko, kada prašyti ne dėl savęs?

Pažįstu vieną jauną, gražią, protingą panelę, šiuo metu studijuojančią Italijoje. Galėjau jos ir nepažinti, jei stebuklų tiesiog nebūtų. Kelias Kalėdas iš eilės, visi aplinkui savo voucherius iškeitė į vieną norą, į vieną sveiką inkstą mažai mergaitei. Kiek jai tada buvo, gal 7. Investicija buvo rizikinga, bet sėkminga, nors ir ne iš karto. Juokas ir šypsena dabar sugrįžta dividendais. Jos istorija stulbinanti, kaip ir daugelis panašių istorijų. Jose daug vilties, tikėjimo, džiaugsmo ir neapsakomos stiprybės, bet dar daugiau nerimo, ašarų bei nežinomybės. Neįtikėtina, kaip persiverčia visa vertybių sistema, kai vien tik atmerktos akys tampa didžiule pergale šioje išlikimo kovoje.
Tai buvo seniai. Bet tokių kaip ji yra daugiau ir ne tik vaikų, su savo gyvenimais ir savo istorijomis.

Nors mūsų visuomenės požiūris į donorystę dažniausiai teigiamas, tačiau artimųjų neužtikrintumas lemiamą akimirką visą medicinos mokslo pažangą nustumia į paraštes, net nepabandžius sukurti stebuklo. Taip, tai pats sunkiausias sprendimas donoro šeimai ir niekas jų dėl to kaltinti negali. Ištikus nelaimei iš vietos trukteli psichologinis gynybos mechanizmo traukinys ir jis nesustoja tol, kol nepasiekia “Susitaikymo” stotelės. Tai kelionė, kuriai reikia laiko, deja. Kaip tik laiko, mes turim labai mažai. Milžiniška atsakomybė sukrauta artimiesiems ant pečių juos tiesiog pasiunčia į nokautą. Galimybė, vienam išeinant kitam sugrįžti, išsisklaido kaip petardų dūmai apledėjusioje naujametinėje naktyje.
Neužtenka patyliukais pasiimti donoro kortelę ir ją įkišti slaptame piniginės skyrelyje šalia retai naudojamų nuolaidų kortelių. Svarbu apie tai pasakyti žmonėms, kurie už jus lemiamu momentu turės priimti neabejotinai sunkiausią sprendimą savo gyvenime.
Jei jau kalbame apie dovanas bei stebuklus, tai Kalėdos tam visai tinkamas metas.

Mitais netikiu, bet stebuklais tikiu.

#ciniškas #chirurgas #Donorystė #dovana

Reklama

Alio ble

Pasidalinus savo mintimis apie tai, kas turi būti priėmimo skyriuje ir ko ten būti neturėtų, mane užplūdo tokia dviprasmybė. Gal kiek per kietai, gal per daug šokiruojančiai, juk visokių situacijų būna. O ir šiaip žmonėms sunku susigaudyti, jie gi ne gydytojai, o dar mokesčius moka, na, bent jau kai kurie. Ir einu aš sau toks pasimetęs į budėjimą “pasaulio gelbėti“.

confused-professional28074509247761232658.jpg

Pradžia buvo daug žadanti. Skambutis iš skyriaus – kažkam stiprūs skausmai po operacijos. Tuo pat metu skamba mobilus, ekrane nušvinta “Prijomnikas”. Paskubomis pasakau, ką suleisti nuo skausmo ir atsiliepiu “kita linija”. Anam laido gale:
– Prakirsta lūpa… vakar…
Ok, einu apžiūrėti dar šviežiai broga garuojančio nelaimėlio. Wow! Vaizdas primena nenusisekusią botulino terapiją, tarsi parkinsonininkas kamuojamas grubaus tremoro būtų adatos nenulaikęs. Žaizda bjauri, pro viršutinę lūpą galima skaičiuoti viršutinės eilės pageltusius dantis. Kraštai padengti kraujo krešuliais, šašu ir baliaus likučiais. Du variantai: atnaujinti žaizdos kraštus ir susiūti arba palaukti, kol žaizda išsivalys ir tada plastikuoti. Abiem atvejais geriau tai palikti profesionalams – plastikams. Neabejoju, kad žaizdą žmogelis kruopščiai dezinfekuos kasdien.

medical-grade-ethyl-alcohol-alcohol-ethanol2381397709729792813.jpg

Bežiūrint į meditacinį e.sistemos ratuką, į kabinetą užėjo slaugytoja ir informavo, kad atvežti dar du su galvos žaizdomis. Staiga išgirdau pažįstamą melodiją. Chalato kišenėje suspurdėjo mobilusis. “Chir. skyrius”.

– Klausau.
– Daktare, jūsų reikia 3 palatoje, greitai.
Besisukantį ratuką kompo monitoriuje palieku vienišą, o pats olimpinio ėjimo žingsneliu varau į skyrių. Palatoje gargaliuojanti senolė sumąstė, kad jai jau gana savo vargą vargti, susikrovė mantą ir pajudėjo tuneliu šviesos link, kur jos jau laukė didžioji dalis giminės.
– Kvieskit reanimatologus, o jūs neškit skubios pagalbos krepšį.
Nurodymai duoti, o pats pradedu treškinti pavargusius senolės šonkaulius, santykiu 2 su 30. Dar kurį laiką bandėme ją grąžinti į pilką ir šlapią gruodį, bet močiutė nusprendė kitaip. Patys sau kaip amerikoniškuose serialuose neplojom, tiesiog ramiai vienas kitam padėkojom ir aš grįžau atgal į priėmimą, siūti girtų galvų.

say-goodbye-2890801__3408355218803078696530.jpg

Einant koridoriumi mane pasitiko kelios poros žvilgsnio nekoncentruojančių akių.
– Pagaliau ble, – kažkas sumykė laukiamajame.
– Kas nutiko? – pridusęs paklausiau aš. Krūtinės ląstą minkyti, tai ne dviračio padangas pūsti, bet tiek jau to. Tiesiog, įjungiau poker face ir dirbam toliau. Šiaip šūdas, ne žaizda, bet kadangi žmogus sunkiai orientavosi aplinkoje, nusprendžiau palikti stebėjimui.
– Noriu jus pastebėti, dėl neurologinės patologijos.
– Tu ką, bl@#t manai aš psichas, neurologas kur@*a. Pašol tu n@*”i!
Ups, nesugebėjau “prieiti” prie paciento, sukontaktuoti su juo. Kadangi pas mus ne zoologijos sodas ir ne zona, tai ant žemės nevertėm ir pririšę prie lovos nestebėjom. Išėjimą rado pats.
Kitas vyrukas irgi “tik taurę vyno” išgėręs, kluptelėjo ant slenksčio ir padalino savo nosį į dvi nelygias dalis, grynai kaip Rondo dainoje “Margarita”. Puzzle žaidžiau gal 40 minučių, kol viską surinkau į vietas. Gavosi neblogai.
Grįžęs į skyrių “radau” dar dieną guldytų ligonių, kuriuos reikia išoperuoti (apendicitas, žarnų nepraeinamumas, pūlinys). Maždaug ties pirmaisiais gaidžiais viską baigiau. Pagaliau ištiesiau kojas. Skambutis! Galvos trauma.
Ant kušetės sėdi, toks neblogai pasportavęs jaunikaitis, bet kinkuoja kaip nuvarytas kuinas. Ne vienas, su policijos palyda.
– Kas atsitiko?
– Sumušė, apsauginis – nedaugžodžiavo pacientas.
– Kur mušė?
– Čia, – pirštu pavedžiojo ties kairiąja veido puse, bandydamas parodyti žandikaulį, – negaliu kramtyti, – patikslino simptomus.
Apžiūrėjęs neradau jokių žaizdų, tik nedidelį sumušimą ties apatinio žandikaulio kampu ir kelių centimetrų diametro hematomą iš vidinės pusės.
– Padarysime rentgeno nuotrauką, dėl lūžių.
Kaip ir buvo galima tikėtis lūžio nesimatė, bet kadangi nuotraukos kokybė, tokia so so, o kalba eina apie teisinį ginčą, nusprendžiau galutinai išsklaidyti visas abejones paskirdamas dar trupučiuką jonizuojančių spindulių. Po kompiuterinės tomografijos diagnozė nepasikeitė. Gydymo planas irgi. Šaltis, ramybė, analgetikai pagal reikalą, kontrolė po savaitės poliklinikoje.
Nežinau, kuri gydymo vieta užkliuvo, bet kuinas akyse virto baltu žirgu:
– Ė, tu, ble, šarlatanas, tai n@€&i, aš dvi valandas čia smaukausi, o tu čia b@#€į volioji! Jei nesugebi susitvarkyti, tai siųsk n@#€&i į “Žalgirį” (suprask pas veido žandikaulio chirurgus)!
Vėl poker face, be didesnių diskusijų išrašas su girtumo ir agresyvumo žyma į dantis ir trumpas, bet efektingas atsisveikinimas: koja atidarytos durys bei trys aukštai gero rusiško mato. Pamaniau, auksinis žmogus tas apsauginis.

apsauga-16015362602095656104.jpg

Kaip grįžau namo nepamenu. Tarpduryje prasilenkėm su žmona. Kritau kryžium į lovą šalia trečią dieną karščiuojančio sūnaus. Pediatrė poliklinikoje žadėjo priimti popiet.
#ciniškas #chirurgas #budėjimas #nightshift #sps #pokerface

Privėmimo karai

Mes vis dar nesuprantame, kam reikalingas skubios pagalbos skyrius. Dažnas tautietis žodį “skubus“ priima kaip esminį, o tai, kad ten teikiama tik būtinoji pagalba, paprasčiausiai ignoruoja.

Eilinis budėjimas sekmadienį, o priėmimo skyrius primena eilinę dieną poliklinikoje. Ne, tai ne magnetinės bangos, ne mėnulio fazės ir pacientų, kuriems reikia būtinosios pagalbos ne daugiau, nei kitomis dienomis, tiesiog prijomniką užkiša #avdrugtamchio ir #mankažkaipneramu personos.

Atskira faunos rūšis, kuri prieš šventes ar atostogas bando “prakišti“ savo gyvenimo saulėlydį pasitinkančius tėvus ir senelius į ligoninę, kad šie netrukdytų šventės švęst, tarsi jie būtų kalti vien dėl to, jog vis dar nenumirė.

Sekmadienius labai mėgsta ir tam tikra emigrantų kategorija. Tie, kurie atvažiuoja pasitikrinti sveikatos į Lietuvą, nes nepasitiki babajais, o tiksliau, savo chiken factory žodynu nesugeba paaiškinti, ko gi atsibeldė pas gydytoją. Čia tie, kur uždirba milijonus, rašo piktus straipsnius apie tėvynę, kurie nemoka mokesčių, bet paprašius susimokėti į kasą kelis pinigus, pratrūksta plūstis, kokia šūdina Lietuva ir kad visame pasaulyje (kuris apsiriboja vienu rytų Londono rajonu šeštojoje zonoje) tokio bezpridielo nėra.

Mane liūdina, kad priėmime neproporcingai didelė masė žmonių nesuvokia arba nenori suvokti (nes taip yra patogiau), kad čia medicininė pagalba teikiama avarijose nukentėjusiems, nukritusiems iš didelio aukšto, maišelyje atsivežantiems rankas ir pirštus, durtiems, šautiems, besiraitantiems dėl inkstų ar tulžies pūslės akmenligės priepuolių, insulto, infarkto, traukulių ištiktiems, bandantiems nusižudyti ligoniams. Ir taip, man visai neįdomūs jūsų trečią savaitę trunkantys nugaros skausmai, vakarais tinstančios kojos, užkietėję viduriai, sloga, pablogėjusi klausa ir panašiai. Maximum, ką galiu pasiūlyti, Diclac į užpakalį ir iškviesti taksi, kuris jus parveš namo, ir tik tada, kai baigsiu su rimtesniais ligoniais. Man keista, kad eidami pas gydytoją jūs išsigooglinat apendicito simptomus, gydymą ir operacijos variantus, bet nesugebate išgerti ibuprofeno tabletės. Važiuojate į prijomniką dėl skaudančių sąnarių, aukšto spaudimo, cukraligės, nors būtų keista, jei šitų problemų nebūtų, nes sveriate arti 150 kilogramų. Geriau pagooglinkit mitybos planus.

SAM įsakymas leidžia apmokestinti kiekvieną, kuris kreipiasi į skubios pagalbos skyrių ne dėl būtinosios pagalbos, todėl kitą kartą vykdami pasitikrinti į priėmimą pasiimkite ne tik sumuštinių, bet ir piniginę. Iki pasimatymo!

#ciniskas #chirurgas #sps #emr #būtinojipagalba #ligoninė #priėmimas #14€

Antivaxeriai ir Dunning Kruger efektas

Nesu aš psichologijos ar psichosociologijos ekspertas, tačiau labai jau niežti pasidalinti vienu įdomiu reiškiniu, kuris nuolat sutinkamas visuomenėje, ypač kai kalba pakrypsta apie mediciną. Šiandien nieko nenoriu išskirti, nes tai būdinga absoliučiai daugumai žmonių (kai kuriose grupėse, tai itin gerai atsiskleidžia, matyt didžiausia jų koncentracija artėjanti prie įsotinimo taško).

Geriau papasakosiu istoriją.

Šią istoriją galite rasti internete, bet ji tokia reprezentatyvi, kad ja pasidalinsiu atskirai.
Visi žinome, kad yra toks nematomas rašalas, bent jau mes vaikystėje jį naudojome žaisdami šnipų žaidimus. Taip taip, augau tais laikais, kai nebuvo YouTube, išmaniųjų, o internetas buvo tik bibliotekoje ant telefoninio modemo, kurio jungimosi garsą dar dabar sapnuoju košmaruose. Savo slaptiems pranešimams naudodavome pieną, bet galima naudoti ir citrinų sultis, tik jų gauti buvo gerokai sunkiau. Rašalui išdžiūvus, parašytas tekstas tapdavo nematomos, o kad galėtum perskaityti, reikėdavo pakaitinti raštelį virš ugnies, todėl namuose nuolat dingdavo degtukai. Mama net buvo įtarusi, jog pradėjau rūkyti, bet tai įvyko keliais metais vėliau.

Taigi 1995 McArthur Wheeler, manydamas, kad viską žino apie citrinų sultis, iškėlė hipotezę, kad nematomas rašalas gali paslėpti jo veidą nuo vaizdo kamerų. Jis net atliko eksperimentą. Išsitrynė veidą citrina, kuri ėdė odą ir graužė akis, o po to su Poloroid’u pasidarė “selfie”. Nelabai aišku kodėl, gal dėl ašarojančių akių kažką suchimičino, gal bloga fotojuosta, bet nuotraukoje veido nesimatė. Vyriukas liko patenkintas rezultatais, padarė išvadas, ir nusprendė tai pritaikyti realioje situacijoje. Sumąstė ne šiaip planelį, o apiplėšti banką ir net ne vieną! 1995 balandžio 19 kruopščiai išsimozojęs citrinų sultimis, vidury baltos dienos, plačiai besišypsodamas į stebėjimo kameras, (nes nu gi jos negali užfiksuoti citrininio veido) jis užėjo į vieną Pitsburgo banką ir grasindamas ginklu pareikalavo pinigų. Tada užėjo į antrą… Na, nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog dar tą patį vakarą į jo duris pasibeldė policijos pareigūnai ir McArthur Wheeler sėdo į belangę už ginkluotą banko apiplėšimą. Jis tepasakė “Taigi aš buvau išsitrynęs citrina”. Ups. 🙃

Šia istorija susidomėjo Cornell universiteto psichologas David Dunning ir jo studentas Justin Kruger. Jie padarė studiją, kurios metu studentams buvo išdalinti klausimai iš logikos, gramatikos ir humoro, o po to buvo klausiama kaip savo atsakymus vertini lyginant su kitais. Pasirodo, tie, kas atsakė į klausimus prastai, save vertino gerai, o patys blogiausi manė, kad yra tarp trečdalio geriausių. Vėliau tokių studijų buvo padaryta daug ir įvairiose srityse, tame tarpe ir medicinoje. Reiškinys, kai žemesnių gebėjimų žmonės nesugeba suvokti savo ribotumo vadinamas Dunning-Kruger (Daningo-Kriugerio) efektu.

Unskilled and unaware of it: How difficulties in recognizing one’s own incompetence lead to inflated self-assessments.

Šis efektas nesvetimas ir jauniems chirurgams, kurie užkliūna už kvailumo kalvos (“Mount stupid”), kai atrodo, kad viską žinau ir viską galiu. Deja, pirmosios komplikacijos labai greitai apkarpo sparnus ir drebia it šūdvabalį ant žemės, o tada laukia labai ilgos pagirios, daug knygų, daug straipsnių ir maži maži žingsneliai į priekį, tik jau niekada nebegalvosi, kad gali viską žinoti.

Dunning Kruger efektas

Pastebėta, kad kvalifikuoti žmonės linkę save nuvertinti, nes mano, kad jei jie gali padaryti, vadinasi – gali bet kas. Tai atvirkštinis efektas.

¯\_(ツ)_/¯

Kelių medicininių stimpanko romanų perskaitymas, dar nepadaro tavęs gydytoju, kaip manęs nepadaro golemų ir dirižablių inžinieriumi. “Tikrosios žinios, tai yra žinojimas kiek dar nežinai”, sakė Konfucijus. Neužtenka “biški nusimanyti karvių genetikoje”, kad galėtum diktuoti, koks dirbtinio apvaisinimo būdas geriausias moteriai. Neužtenka vogti mašinas, atsėdėti zonoje, daryti tatuiruotes ar apsivilkti violetinį megztuką, kad galėtum gydyti vėžį. Nors pala…

A. Tapino “Vilko valanda“ iliustracija

Dar daugiau, mažas žinių bagažas ir nekompetencija yra pavojinga, nes išperi dar vieną danning-kriugeriuką, kuris maitinamas socialinių tinklų maita gali virsti Fredžiu Kriugeriu, o tai, kaip sakė mano kolega, yra baisiau nei karas, maras ar ubago lazda.


A. Tapino “Vilko valanda“ iliustracija

#ciniskas #chirurgas #kruger #dunning #efektas #zinios

Linksmosios pėdutės

Nežinau kaip jums, bet man gražiausias metų laikas yra žiema. Tai tarsi juodai balta fotografija. Koks kontrastas, kokios išraiškingos detalės, kiek atspindžių! O dar tas sniego gurgždėjimas po kojomis. Meditacinė muzika mano ausims.

Žiema priverčia judėti. Tas jausmas, kai leidiesi su slidėmis ar lenta nuo kalno bekele, ten kur vėjas sunešė cukraus vatos pusnis, jautiesi toks lengvas ir toks laisvas.

Žiemą kontrastai išties įspūdingi, ypač demarkacinė riba tarp gyvo ir negyvo.

Nors pas mus žiema net neįsibėgėjo, bet su pirmuoju sniegu priėmimo skyriuje pasirodė pirmieji baltieji klajūnai. Klajūnai jie dėl to, kad migruoja nuo vieno prekybcentrio iki kito prašydami 20 ar 50ct, daugiau – nedrįsta, nes retas, kuris susimils duoti. Apšepusiems ir murziniems migrantams (emigrantai, ramiai!), tamsoje sunkiai atskiriamiems nuo  chupakabros, ateina sunkus metas. Negali jie kaip meškos žiemos miegu užmigti, nes pilvas urzgia, maitintis reikia skysta duona kasdienine. Dažniausiai jie migruoja nedideliais būriais, klampodami per suplūktą sniegą, o pasiekę mirksinčių lempų nušviestą prekybos centrą it piligrimystės stotelę, ištiesia tirtančią ranką. Matau juos ten ir matau juos čia, priėmimo skyriuje, atvežtus GMP sušilti. Vieni, dar tą patį vakarą, atgavę gyvo žmogaus spalvą grįš tęsti nebaigtų darbų, nes gi penkmečio planas – nė dienos blaivios, kiti pasiliks ilgėliau.

Būna, draugystės bambalio vilkelis taip įsisuka, kad ima ir išsiderina vidinis kompasas, paveda autopilotas ir nebesupranta žmogus, kur jo urvas meiliai vadinamas namais. O kojos tokios sunkios, o žemė taip arti, o pusnis tokia minkšta… Filmo juostelė nutrūksta, lieka tik foninis triukšmas ir kažkur tolumoje aidu atkartojami sirenų, pulsoksimetro pypsėjimo bei ringerio lašų kapsėjimo garso specialieji efektai. Sugrįžęs vis dar mirguliuojantis vaizdas nedžiugina, ypač kai paaiškėja, jog pirštai, o neretai ir kojos liko ten, kur gulėjai – guminiuose batuose purvinam pakelės griovio sniege. Viskas, kas liko tau – šalti, pajuodę, negyvi stagarai, tarsi vieniši kiečiai apsnigtame lauke. Šios pagirios bus sunkesnės nei įprastai.

Žiemos kontrastai ryškūs, ypač tarp gyvo ir negyvo.

Jei matote sniege gulintį nuvargėlį, nepraeikite pro šalį, ištieskite pagalbos ranką, na bent jau pakvieskite pagalbą #112.

Per šias Kalėdas reikės aplankyti “kaimynus” prie gretimo konteinerio su vilnonėmis kojinėmis, tegul šventė nusileidžia ir į kiemo šiukšlių konteinerį.

#ciniškas #chirurgas #linksmosiospėdutės #žiema #vilnonėskojinės 112